Lietuvių literatūrai skirtas M. Loduso gyvenimas

Dar sovietinių laikų pabaigoje, devintajame dešimtmetyje, dirbdama Maironio lietuvių literatūros muziejuje, domėjausi vertėjais, kurie gyveno kitose respublikose, valstybėse ir vertė lietuvių autorius, mezgiau su jais ryšius. Buvo ypač smagu su vertėjais susirašinėti lietuviškai. Beje, su kai kuriais iš pradžių susirašinėdavome rusiškai, bet paskui – po metų kitų – jau jie išmokdavo ir puikiai mintis dėstydavo lietuvių kalba. Būdavo ir tokių atvejų, kai ryždavosi man rašyti lietuviškai su gausybe klaidų, prašydami jas taisyti, nes siekė kuo greičiau išmokti mūsų kalbą. Panaši istorija – ir su estu vertėju M.Lodusu, su kuriuo bendravau ilgus metus.

Prieš kelerius metus, kai dar dirbau Maironio lietuvių literatūros muziejuje, mudu su M.Lodusu retsykiais susirašydavome, pasikeisdavome trumpomis naujienomis, tačiau jam svarbiausia buvo perduoti į muziejų dalį savo archyvo. Vertėjas daugybę metų intensyviai susirašinėjo su lietuvių rašytojais, buvo tuos laiškus išsaugojęs, siekė juos iš Talino sugrąžinti į Lietuvą. Laiškų turėjo gana daug, tad, tvarkydamas savo literatūrinį archyvą, krovė ryšulėlius ir siuntė į muziejų. Tie laiškai turiningi, įdomūs, atspindintys istorijos vingius; laiškai apie kūrybą, vertimus, kartais net apie žodžio paieškas ir jo sinonimus. Apie literatūrą, kuri M.Loduso dėka iš lietuviškos virsdavo suprantama estams.

Pirmieji vertimai pasirodė 1956 m., kai M.Lodusas Tartu universitete dar studijavo estų filologiją. Baigęs mokslus, dirbo įvairių kultūrinių leidinių redakcijose, bibliotekoje. Ypač buvo svarbu, kad M.Lodusas 1986–1992 m. dirbo Estijos rašytojų sąjungos žurnalo "Looming" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. Šis žurnalas buvo analogiškas Lietuvos rašytojų sąjungos leidiniui „Pergalė“. Abu žurnalai bendradarbiavo, spausdino vieni kitų verstinę literatūrą.

Ženklai: A.Ruseckaitės archyve išsaugoti jai adresuoti M.Loduso laiškai. / Asmeninio archyvo nuotr.

Savarankiškai išmokęs lietuvių kalbą, Mihkelis vertimus pradėjo nuo Salomėjos Nėries poezijos ir Jono Biliūno apsakymo. Vėliau išvertė Just.Marcinkevičiaus „Pušį, kuri juokėsi“ (1963), E.Mieželaičio „Žmogų“ (1963). Maždaug per šešis dešimtmečius jis išvertė įspūdingą gausybę lietuvių prozos, poezijos, dramos kūrinių. M.Loduso dėka Estijos skaitytojai susipažino su lietuvių literatūros klasika, jis išvertė Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, Ievos Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimą“, Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metą“, Antano Škėmos „Baltą drobulę“, Petro Cvirkos „Frank Kruk“ ir kt. Taip pat daugybę kitų iškilių lietuvių prozininkų knygų – Juozo Apučio, Romualdo Granausko, Ramūno Klimo, Vytauto Bubnio, Kazio Sajos, Mykolo Sluckio, Romualdo Lankausko, Raimondo Kašausko, Danieliaus Mušinsko, Sauliaus Šaltenio, Jurgos Ivanauskaitės ir kt.

Estų skaitytojai susipažino ir su lietuvių poezija, jis prakalbino Kristijoną Donelaitį, Maironį, Janiną Degutytę, Juditą Vaičiūnaitę, Marcelijų Martinaitį, Justiną Marcinkevičių, Sigitą Gedą, Algimantą Baltakį. Išvertė nemažai lietuviškos dramaturgijos – Juozo Grušo, Kazio Borutos, Just.Marcinkevičiaus, Raimundo Samulevičiaus, Kazio Sajos, Sigito Parulskio dramos kūrinių. Lietuvos bičiulis M.Lodusas parengė nemažai straipsnių apie lietuvių menininkus – Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Kristijoną Donelaitį, Marcelijų Martinaitį, Just.Marcinkevičių, apie lietuvių ir estų literatūrinius ryšius, yra rašęs įvairiausiomis Lietuvos kultūros gyvenimo temomis, daugybę kartų kalbėjęs apie Lietuvą ir lietuvių literatūrą Estijos radijo ir televizijos laidose, lietuviškomis temomis parengęs informacijos Estijos enciklopedijoms ir žinynams.

M.Lodusas buvo dažnas svečias Lietuvoje, dalyvaudavo Rašytojų suvažiavimuose, vertėjų konferencijose, seminaruose.

2010 m. M.Lodusas įstojo į Lietuvos literatūros vertėjų sąjungą, 2013 m. jam skirta šios sąjungos Šv.Jeronimo premija. 2002 m. už nenuilstamas pastangas puoselėjant lietuvių ir estų kultūrų draugystę vertėjas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.

Naujas išverstas lietuvių autorių knygas ar estiškus žurnalus su kūriniais M. Lodusas pats atsiųsdavo į muziejų, taip pat parašydavo, ką verčia tuo metu arba ką planuoja išversti.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose yra nemažai M.Loduso laiškų, pluoštelis jų liko ir mano asmeniniame archyve. Naujas išverstas lietuvių autorių knygas ar estiškus žurnalus su kūriniais M.Lodusas pats atsiųsdavo į muziejų, parašydavo, ką verčia tuo metu arba ką planuoja išversti.

1986 m. liepos 27 d. atsiuntė paketėlį su 1961–1970 m. savo rankraščiu – Maironio „Jūratė ir Kastytis“ ir žurnalą „Looming“ (1971, Nr. 7), kuriame ši baladė išspausdinta. Dar keletą žodžių pridūrė: „Turi būti Jūsų muziejuje. Baladės vertimo darbas nebuvo lengvas, gal todėl truko dešimt metų.“

Estų rašytojų sąjungos žurnalas „Looming“ leido ir seriją knygų, tad 1987 m. vasario 2 d. siuntinėlyje atkeliavo šio žurnalo knygelė, kurioje – Ramūno Klimo novelės „Kiečius, mėnulio šviesa“ ir „Portveinas už Rublį Dvi…“ 1987 m. atsiuntė J.Grušo „Pjeses“ ir kartu laiškelyje labai apgailestavo, kad „netekome Juozo Grušo...“, pranešė, jog baigė versti Vytauto Martinkaus romaną „Medžioklė draustinyje“.

Ženklai: A.Ruseckaitės archyve išsaugoti jai adresuoti M.Loduso laiškai. / Asmeninio archyvo nuotr.

Ypatinga bičiulystė siejo vertėją M.Lodusą ir poetą Just.Marcinkevičių. Jie buvo geri pažįstami, susirašinėjo, estas itin vertino lietuvio kūrybos visus žanrus ir juos vertė. Štai 1988 m. lapkričio 28 d. laiške rašė: „Siunčiu čia Just.Marcinkevičiaus „Mindaugą“. Tai mylimo liaudies poeto ketvirtoji knyga estų kalba. Gal 1990 m. bus išleista ir penktoji – neseniai atidaviau mūsų „Eesti Raamat“ leidyklai „Mažvydo“ vertimo rankraštį...“ Tame pačiame laiške atsivėrė ir kiti šio darbštaus vertėjo planai: „Dabar naujas darbas – verčiu Jono Avyžiaus romano „Sodybų tuštėjimo metas“ III knygą (iš „Pergalės“ žurnalo). Estų visuomeniniam žurnalui „Aja Pulss“ („Laiko pulsas“) norėčiau gruodžio pabaigoje pateikti ištraukas iš Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio knygos „Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais“. („Mintis“, 1988). Parašiau „Minties“ leidyklai, kad sužinotų J.Urbšio adresą (jis gal gyvena Kaune) ir gautų jo leidimą. Manau, kad estų skaitytojai labai domėtųsi buv. ministro atsiminimais – ir Lietuvos, ir Estijos istorijos keliai daug kuo panašūs...“

Po dvejų metų – 1990-ųjų lapkričio 12 d. M.Lodusas informavo apie kitus darbus, atsiuntė „Looming“ aštuntąjį numerį, „kuriame daug lietuviškos medžiagos. Girdėjau, kad tos lietuvių rašytojų ir filosofų novelės ir straipsniai estų skaitytojams patiko... Dabar galvoju apie Antano Škėmos kūrybą – gal ką nors išversti...“ 1991 m. rugsėjo 10 d. laiške – vėl naujienos: „Siunčiu Just.Marcinkevičiaus dramą „Mažvydas“, dabar visa jo trilogija išversta ir išspausdinta estų kalba. Suomių prašymu parašiau straipsnį apie J.Avyžiaus kūrybą ir gyvenimą Oulu (Suomija) miesto literatūriniam žurnalui. Šiais ar 1992 m. turėtų išeiti estiškai dar J.Avyžiaus romano „Sodybų tuštėjimo metas“ (3 knyga) vertimas. Pradėjau versti A.Škėmos romaną „Balta drobulė“. Dabar sunkoka publikuoti rimtą lietuvių literatūrą, pasisekimą turi visokie (užsienio ir originalūs) detektyvai ir siaubo apsakymėliai (dažnai blogas vertimas, chaltūra) – kaip ir Lietuvoje... Bet pasistengsiu ir toliau statyti literatūrinį tiltą Lietuva–Estija...“

Šis paskutinis vertėjo M.Loduso sakinys iš tikrųjų aprėpia visą jo gyvenimą ir darbus – tiltas buvo statomas tvirtas, ilgaamžis, labai daug atiduota Lietuvai. Belieka viską įvertinti, pasidžiaugti, prisiminti.