2002 - aisiais parašyta dramaturgės Daivos Čepauskaitės pjesė „Pupos“, šiandien įgauna klasikinę teatrinę išraišką. Spektaklį „Pažadėk, kad neišeisi pirmas“pristato „Laimingi žmonės“, režisuoti ėmėsi Arvydas Lebeliūnas.

Pjesės personažus įkūnyti pakviesti Šiaulių dramos teatro aktoriai Sigitas Jakubauskas ir Rimanta Krilavičiūtė.

Siužetas: Žilstelėjusi pora eilinį kartą leidžiasi vyro padirbtu liftu į savo namo rūsį, tačiau netikėtai jame užstringa. Kaip atrodė iš pradžių, buitinis judviejų konfliktas dėl nelemto vyro išradimo vėliau perauga į kartu nugyvento laiko išpažintis. Galiausiai supratę, jog gyviems iš savadarbio lifto išsikrapštyti nepavyks, vyras ir žmona nusprendžia nevynioti žodžių į vatą ir iškloti vienas kitam viską. Nuo tada dialogas tampa duriančiai atviras, nuoširdus, kintantis, kaip ir pats gyvenimas...

Pirmadienio rytas. Kaip tik tuo metu, kai jau kelinta savaitė įnirtingai prasideda spektaklio repeticijos, su pjesės autore D. Čepauskaite ir režisieriumi A. Lebeliūnu susitinkame kavinėje „Gardžios istorijos“ Kauno senamiestyje.

- Kas įkvėpė parašyti tokią gyvenimišką istoriją ?

Daiva: Viename iš Mažojo teatro susibūrimų, režisierius V.Balsys pasakojo skaitęs vokiečių laikraštyje tikrą įvykį, jog kažkur Vokietijoje solidaus amžiaus pora įstrigo savo namo, berods, rūsyje ir ten išgyveno rekordiškai ilgą laiką. Pamaniau, kad visai įdomu būtų parašyti tokią pjesę ir tą ribotą erdvę dinamiškai pripildyti jų gyvenimo.

- Kuo ši pjesė skiriasi nuo kitų?

D.: Kiekviena pjesė yra skirtinga istorija. O „Pupos“ skiriasi dar ir tuo, kad tai yra mano pirmoji pjesė suaugusiems.

- Pupos pjesėje tampa netikėtai susiklosčiusių aplinkybių priežastimi, atvirumo raktu, netgi pavadinimu. Kokia simbolika užkoduota pupose?

D.: Turėsiu jus nuvilti, – jokios. Pora tiesiog augino pupas. Lygiai taip pat galėjo auginti ir arbūzus!

Arvydas: O aš matau prasmę ir ne vieną...pupa sudaryta iš dviejų puselių, kaip ir pjesės personažų gyvenimas: jie vienas be kito negali. Pupos visos vienodos, banalios, kaip penkiasdešimt metų poroje nugyvenusių žmonių kasdnienybė...

- Kodėl ėmėtės režisuoti „Pupas“?

A.: Kiekvienas režisierius, kūrėjas turi savo temą, istoriją, apie kurią įdomu kalbėti, ją studijuoti, režisuoti. „Pupų“ tema man be galo artima. Tai tema apie žmogų, laimę, meilę, būtį. Apie dviejų žmonių ilgą gyvenimą kartu, žmogiškąsias savybes. Apie laiką, kuris tarsi naikina, viską niveliuoja. Bet iš esmės, tai gal net ne laikas, o mes patys naikinam tam tikras vertybes bėgant laikui? 

- Kiek arti, jūsų nuomone, turi būti režisierius ir autorius gimstant bendram kūriniui?

D: Kartais pagalvoju, jeigu aš pati statyčiau spektaklį, tai pastatyčiau labai blogą spektaklį. Iš tikrųjų! Ir aš visiškai nekoketuoju. Žinau kaip surašyti, bet kaip tai perkelti į sceną?!

Manau, jog kaip dramaturgas savo darbą padariau, dabar yra jūsų reikalas (juokiasi). Nors būna dramaturgų, kurie sėdi per repeticijas ir stebi, neduok Dieve vieną žodį praleidai..., bet aš ne iš tų. Gal kitiems atrodo, kad esu abejinga, bet mano manymu, aš nesu režisierius ir negaliu „kištis“ į kito darbą. Kiekvienas mes dirbame savo. 

A.: O man be galo svarbu būti kuo arčiau autoriaus. Suprasti ką autorius norėjo pasakyti, priimti jo istoriją, jo kelionę. Per ją pamąstyti ir apie save, ir apie tuos žmones, kuriems tu statai spektaklį. Negali paimti tik autoriaus „rėmo“, turi apmąstyti, kodėl būtent tokie žodžiai buvo parašyti. Kiekvieno žmogaus viduje savaime vyksta interpretacija, ir jeigu spektakliui sukursi tą gyvybę, kurią turėjo mintyje autorius, ta gyvybė ilgai alsuos...

- Daugelis skaitytojų, žiūrovų tikisi geros pabaigos, ir nors pjesėje/spektaklyje žmona vyrui pažada, kad jeigu iš užstrigusio lifto išeis, niekada nevadins vyro kerėpla, nei kvailiu, nei idiotu..., tačiau aplinkybėms pasikeitus, pasipila tokių žodžių virtinė. Kodėl vis tik parašėte tokią pabaigą? 

D.: Viskas iš esmės kartojasi ir niekas nesikeičia. Ji nesugrįžta į tą patį tašką. Ji iš inercijos vėl elgiasi taip pat, tačiau ji nebebus tokia, kokia buvo. Viskas vyksta ne ratu, o spirale.

A.: Drauge su aktoriais ieškojom šviesesnės pabaigos. Taip nesinori, kad įvyktų pirmapradis grįžimas...Per tą laiką Brigita turėjo kažką svarbaus suprasti. Ir ji suprato. Pagaliau suradome, kaip tai perteikti.

- Ką norite šiuo kūriniu pasakyt pjesės skaitytojui, klausytojui, spektaklio žiūrovui?

D.: Ką norėjau pasakyt jau pasakiau. Jei būčiau galėjus pasakyt kitaip, būtų nereikėję pjesės (šypsosi). O sutalpinti į vieną ar du sakinius, tai ką norėjau pasakyt, būtų labai primityvu. 

A.: Teatro pagrindinė užduotis – užduoti klausimą, bet ne moralizuoti. Jei žiūrovas atpažino save, savo artimuosius siužete, jau yra gerai. Tu visuomet esi laisvas rinktis: ar toliau taip gyvensi, ar kažką keisi. Svarbu, kaip mes gyvenam, kur link einam, kam teikiam prioritetus gyvendami: ar tom pupom, kurios užauga ir byra kaip ašaros, ar meilei, gyvenimui. Gyvenimui vienas su kitu.

Spektaklio „Pažadėk, kad neišeisi pirmas“ premjera įvyks spalio 24 d. (ketvirtadienį)
18 val. Kauno valstybiniame lėlių teatre, Laisvės al. 87.
2013-11-12 18 val. Šiauliuose, dramos teatre, Tilžės g. 155.
2013-11-13 18 val.  Klaipėdoje, koncertų salėje, Šaulių g. 36.
2013-11-27 18 val. Vilniuje, Kameriniame teatre, Konstitucijos pr. 23.
2013-11-30 18 val. Kaune, valstybiniame lėlių teatre, Laisvės al. 87.