„Laimės iltys“, arba Kaip demonas, deivė ir trys mirtingieji laimės ieškojo

Serialas puikus: pilnas veiksmo, paslapčių ir lyriškesnių momentų, bet pradėsiu nuo pradžių. Šio serialo siužetas sukasi apie tris žmones, vieną demoną ir vieną deivę, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių priversti dirbti kartu, kad atskleistų įvairias paslaptis ir surastų dingusį artefaktą, kuris turi sugrąžinti pasauliui pusiausvyrą. Galite įsivaizduoti, kad šis serialas apie vaiduoklių medžiotojus, kurie nelabai laimingi, kad jiems tenka dirbti kartu, bet, žinoma, bendros patirtys juos suartina ir jie tampa draugais, na, o demonas su deive, nors ir yra priešingybės, įsimyli.

Kaip galite nuspėti, šis serialas yra fantastinis, bet jame susipina ir kitų žanrų elementai, kaip, pavyzdžiui, siaubo, dramos ir komedijos. Manau, tai puikus mišinys tiems, kurie nemėgsta žiūrėti vadinamųjų žanro grynuolių, o labiau vertina žanrų įvairovę viename seriale.  Kitas dalykas, kurį svarbu paminėti, – šis serialas paremtas senovės (ši knyga datuojama maždaug apie IV pr. m. e.) kinų tekstų rinkiniu apie mitines vietas ir būtybes. Tam tikra prasme šis serialas gali būti ir edukacinis, kadangi jis padeda pažinti Tolimųjų Rytų valstybės – Kinijos, kuri turi tikrai ilgą istoriją, mitologiją. Beje, jeigu mėgstate specialiuosius efektus, jų šiame seriale tikrai netrūksta – nuo gravitacijos nepaisančių kovos scenų iki mitinių artefaktų ir būtybių.

Be proto sužavėjo kostiumai, jų detalumas ir prabanga. Kitas aspektas,  tikrai vertas dėmesio, – serialo kinematografija. Kvapą gniaužia vadinamieji film stills, kurie suteikia tamsios pasakos elementų. Aktorių vaidyba taip pat puiki, jie įtaigiai perteikia liūdnas, rimtas akimirkas. Žinoma, kad viskas nebūtų vien niūru, seriale gausu ir komiškų akimirkų. Dažniausiai tai kokios nors šmaikščios replikos. Keliose vietose nuoširdžiai garsiai nusijuokiau. Visgi, manau, kai kam vaidyba gali pasirodyti camp. Vartodama šį žodį neturiu omenyje kempingo ar kažko panašaus, o tokią vaidybos stiliaus atmainą, kuri būtent akcentuojama kaip tam tikras dirbtinumas, perdėjimas. Dažnai šis dalykas maišomas su kiču, bet, mano manymu, nereikėtų to daryti, kadangi camp stilius sugriauna būtent modernizmo laikotarpiu suklestėjusio (aukštojo) meno sampratą.

Turiu pripažinti, kad pradžioje buvau gana sumišusi, nes serialų, sukurtų Kinijoje, siužetus ne taip lengva stebėti, kadangi jie dažnai būna sudėtingi. Tačiau „Laimės ilčių“ istorija stipriai įtraukia. Serialas prasideda nuo to, kaip pagrindinis veikėjas (demonas) ateina į demonų medžiotojų biurą pasiduoti. Demonai – suktos būtybės, kurios turi savų užmačių. Ne išimtis ir šis, tačiau kokie tie planai, kviečiu sužinoti patiems.