Dailininkės Margaritos Ado kūryba iš sielos namų

Siuntinys iš praeities laukia kiekvieno, apsilankiusio šiuo metu galerijoje „Balta“, kurioje dailininkė Margarita Ado savo darbais privers panirti į praeitį ir „atsiimti savąjį siuntinį“.

Atsiremti į kūrybą

Parodoje „Siuntinys iš praeities“ eksponuojami tapybos darbai, sukurti per pastaruosius dvejus metus, kai visą pasaulį purtė dramos, karantinai ir didžiulė baimė dėl ateities. Purto ir dabar, greičiausiai, tai bus neišvengiama ir ateityje dėl nesuvaldomo žmogaus godumo ir garbės troškimo.

Tačiau karantinas daugeliui paliko žymę, net randą: vieni kitaip pamatė šalia gyvenančius žmones, kitaip ėmė juos vertinti, kiti neteko artimųjų, treti paniro į klampią liūdesio, beprasmybės būseną. Atskirti vieni nuo kitų, negalintys susitikti, pabendrauti, net bijantys vieni kitų, žmonės tyliai kraustėsi iš proto ir turbūt vienintelis tokiu metu išgyventi padedantis būdas – kūryba. Bet kokia: savo gėlyne, su virbalais ar adata, kaltu ar pjūklu.

Tai žinojo ir mūsų protėviai, ilgais žiemos vakarais savo trobose audžiantys fantastiškų raštų audeklus, pinantys sodus, drožiantys iš medžio, su kūrybos ugnele meistraujantys buičiai. Taip išgyvenę beprotiškus karus ir pokarius, taip paprastai savo mažais darbeliais sumažindavę didelių garbėtroškų šėtoniškos puikybės viešpatavimą ir atkurdavę pasaulio harmoniją bent savo namuose. Juose viskas prasideda. Ir baigiasi. Ir lieka...

Išbandymų metu

Dailininkei M.Ado karantinas taip pat buvo išbandymų laikas, per jį sukurti šios parodos darbai, per jį buvo atsigręžta į savo tapatybę ir praeitį.

„Pastarųjų metų kūrybą vienija naujai atrastas jausmas – suvokimas, kad esu lietuvė. Kad priklausau savo – močiučių ir senelių – žemei, jos tradicijoms ir papročiams. Ta emocija tokia gera, lyg po ilgų klajonių sugrįžti namo. Tapo labai svarbu įamžinti daiktus, kažkada priklausiusius man artimiems žmonėms“, – sako ji.

Įvaldęs klasikinę tapybą, nepasislėpsi už įvairiai interpretuojamos abstrakcijos: privalai turėti ką pasakyti, kad tai nebūtų banalu ar primityvu.

Dailininkė tai ir daro – klasikinės tapybos tradicija įamžina savo močiutės gėlėtą skarelę, paveldėtą stalą, tėvo paliktą žvejo striukę ir net naudotų daiktų parduotuvėje („second hande“) nupirktą rankomis nertą įmantriausių raštų apvalią staltiesę.

Klasikinė technika

Toji staltiesė, nežinia kieno rankomis numegzta, tekainavo 6 eurus, parduotuvėje buvo numesta tarp kitų skudurų. „Šalia padėjusi kokakolos butelį, supratau, kad jis šiandien būtų kur kas vertingesnis nei su meile nunerta staltiesė arba kokia kita mūsų senolių išausta nuostabiausių raštų lovatiesė, geriausiu atveju dūlanti kažkur giliai spintoje ar sandėliuke, – atvirauja M.Ado, paveiksle nutapiusi minėtą staltiesę ir ant jos padėtą kokakolos buteliuką.

„Prioritetai“ – taip pavadino savo darbą dailininkė. Išties, ne kokakola šiandien gelbsti, o tos rankomis lėtai išaustos, nunertos – sukurtos! – staltiesės, lovatiesės, rankšluosčiai buičiai ir būčiai, nes visa yra susiję.

Šiandien, kai daugelis siekia greito rezultato ir efekto, pasirinkimas tapyti klasikine realistine technika jau savaime yra iššūkis ir net savotiškas maištas, nes įvaldyti šią techniką, amatą ir meistrystę, vadinasi, metų metus, dienų dienas gludinti menkiausią detalę, liniją. Visa tai – dėl dailės profesionalumo, kad, tarkime, abstraktus dailės kelias atrodytų kur kas greitesnis ir lengvesnis dar ir dėl to, kad, įvaldęs klasikinę tapybą, nepasislėpsi už įvairiai interpretuojamos abstrakcijos, privalai turėti ką pasakyti, kad tai nebūtų banalu ar primityvu.

Mar­ga­ri­ta Ado. Prioritetai. 2021 m.

Atsigręžusi į praeitį, į joje likusius daiktus, M.Ado, juos ne dokumentuoja, bet prideda nuo savęs: taip ant senoviškos staltiesės atsiranda kokakolos buteliukas, šalia vyžų – kosmonautas, tortinėje likęs vakarykštis desertas – gyvulio kaukolė...

Poezija ir asambliažai

Parodoje dėmesį užkariauja ir M.Ado metalo asambliažai, sukurti iš senų buities rakandų ir įgavę visiškai kitus – meninės skulptūros – pavidalus. Jie išraiškingi, su savotiška maišto dvasia, dreskiantys ir tarsi čiumpantys už alkūnės, kad stabtelėtum, atpažintum jame, tarkime, žirkles, mėsmalės dalį ir drauge pamatytum šuoliuojantį plastišką gyvį, gervę, net motiną ir tėvą – mene įmanoma viskas, jei jį kuria talentingas kūrėjas.

Itin įsimintinas, net sukrečiantis darbas – „Tėve mūsų“, kurį papildo ir M.Ado sukurtas eilėraštis, beje, ne vienkartinis – poezija nuolat lydi dailininkės kūrybą.

„Kai kažkas viduj verda, kažkas labai svarbaus ar reikšmingo, patys žodžiai randa kelią. Tada privalau užrašyti tai, kas veržiasi“, – prisipažįsta menininkė, skausmingame kūrinyje „Tėve mūsų“ reflektuojanti šiurpią karo temą:

„Tėve mūsų, kurs esi danguje

Ar esi? Danguje? Ar tik norime mes tuo tikėti?

Klausiam raudant ar laimę giedodami. Su viltim ir

Kartu beviltiškai, netikėdami, rėkdami, bėgdami.

 

Tėve mūsų, kurs esi

Ar esi? Širdyje? Kaip tada su dangum?

Klausia vaikas griuvėsiuose. Ar mergaitė

Valydama kraują. Kaip po to dar tikėti žmogum?

Tėve mūsų

Ar mūsų? Jų irgi? Gal yra koks dar antras?

Klausiam nuolat, dėlionę dėliodami. Meldžiam skubiai ar

Atidėliodami. O Atsakymo nėr, Tėvas bendras.

 

Tėve

Būk. Išklausyk, net jei nėra Tavęs.

Tuštuma užsipildo ir prie kritusio arklio suskridę

Krankliai, kapsto mano tikėjimą,

Tėve mūsų, kurs esi danguje.“

 


Kas? M.Ado paroda „Siuntinys iš praeities“.

Kur? Galerijoje „Balta“.

Kada? Veikia iki birželio 29 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių