Kosmologinė opera „S‘anatomia“ ir šiuolaikinio šokio spektaklis „Perdegimas“ (recenzija)

„S‘anatomia“

Žiūrėkite Kauno miesto kameriniame teatre (Kęstučio g. 74A, Kaunas).

Repertuarą sekite https://kosmostheatre.com ir http://www.kamerinisteatras.lt.

Tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“ Kauno miesto kameriniame teatre buvo pristatytas naujausias „Kosmos Theatre“ kūrinys – kosmologinė opera „S‘anatomia“, kurią kūrė jaunosios kartos kompozitorius Mantvydas Pranulis.

„Kosmos Theatre“ spektaklių visada tenka laukti nekantriai, nes, visų pirma, jį kuria šiuolaikiškai ir originaliai mąstančios asmenybės. Teatras atstovauja vizualinio teatro krypčiai, kai spektaklis kuriamas vienoda vaizdo ir garso derme. Teatro, kuriame scenos menas ir vizualieji menai susijungia su mokslu ir šiuolaikinės visuomenės išgyvenamais potyriais. Tad šiuos spektaklius yra be galo įdomu stebėti, nes jų metu įdarbinamos ir emocijos, ir mintys. Ir kiekvieną kartą jie būna visiškai netikėti ir į nieką nepanašūs.

Visa tai buvo galima patirti operoje „S‘anatomia“. Paprastai eidamas į operą nusiteiki, kad sėdėsi saugiai prietemoje, mintyse kursi vaizdus, kurie scenoje daugiausia yra vaizduojami solistų balsais, galėsi nuspėti ir pabaigą – kas nors privalės mirti. Šioje kosmologinėje, interaktyvioje operoje viso to nėra, nors ji dėl to ne mažiau vertinga. Čia nėra įprasto draminio veiksmo, aiškaus konflikto, priešiškoms pasaulėžiūroms atstovaujančių veikėjų, tragiško pasipriešinimo likimui ar įspūdingų istorinių kostiumų ir besikeičiančių dekoracijų, gausaus būrio solistų, masinių scenų ir t.t. Nėra orkestro, choro ir įprasto solinio dainavimo. Einant į „S‘anatomia“ visą šį išankstinį įsivaizdavimą apie operos žanrą galima palikti namie.

Opera virsta transcendentine kelione po kosmosą, kurios stoteles modeliuoja garsovaizdžiai. Juos kuria aktoriai Paulina Simutytė, Povilas Jatkevičius, gyvai grojantis perkusininkas Dominykas Snarskis ir įrašyta muzika, kurioje skamba spalvinga žanrinė paletė – nuo klasikinės iki tamsiosios ambientinės ar industrinės muzikos. Įdomu ir tai, kad muzika kurta droninės muzikos pagrindu. Skirtingi muzikos garsai formuoja skirtingas emocijas ir vaizdinius. Kiek ko patirs ir pamatys, priklauso nuo paties žiūrovo: kiek atsipalaiduos ir kiek noriai leisis į šią garsovaizdinę kelionę. O tai padaryti žiūrovams sudarytos idealios sąlygos – atėjęs į pasirodymą esi pakviečiamas nusiauti batus, žengti į scenoje suformuotą uždarą palapinę ir atsisėsti ant pagalvėlių šalia atlikėjų ir kitų žiūrovų.

Scenografės Barboros Šulniūtės suformuota sceninė erdvė kuria mistinę atmosferą – pasijunti taip, tarsi būtum prisiminęs kažką labai gerai pažįstamo, be galo artimo, bet pamiršto. Šią archajiškumo būseną žodžiais įvardyti sunku, tačiau puikiai galima pajusti. Tai suartina visus spektaklio dalyvius, kurie virsta it vienos šeimos nariais. Susidaro pojūtis, kad atsiduri kosminiame laive, kuris tave skraidina po belaikę ir beribę erdvę, o ten regi visatos kūrimosi istoriją. Suvoki visa tai ne skaitydamas kosmologines teorijas ir mitus, o būtent patirdamas.

Operos verta nepraleisti dėl jos išskirtinių formos, poveikio ir, žinoma, muzikos, kuri įkvepia džiaugtis, kad turime tokių įdomių ir perspektyvių lietuvių kompozitorių kaip M.Pranulis.

Rekomenduojama: ieškantiems atsakymų į egzistencinius klausimus ir besidomintiems kosmologija.

Nerekomenduojama: mėgstantiems aiškiai nubrėžtas ribas.

„Perdegimas“

Artimiausi pasirodymai:

spalio 21 d. – Kauno karininkų ramovėje,

spalio 22 d. – Jonavos kultūros centre,

spalio 30 d. – Vilniuje, „Menų spaustuvėje“.

Tolimesnį repertuarą sekite https://www.facebook.com/nuepiko ir https://www.instagram.com/nuepiko.

„Perdegimas“ – šiuolaikinio šokio trupės „Nuepiko“ spektaklis, virtęs kur kas daugiau nei įprastai scenoje šokamu ir stebimu spektakliu. Prieš keletą metų pasirodžiusi pirmoji spektaklio versija Nacionaliniame Kauno dramos teatre paliko gilų įspūdį, lyg būtum susitikęs su seniai matytais brangiais draugais, kurie nuoširdžiai pasakojo, kaip jiems sekasi. Trys šokėjai – Marius Pinigis, Marius Paplauskas ir Andrius Stakelė – įtikinamai pasidalijo savo kuriamų personažų (kartu ir savo pačių) degančiomis būsenomis. Kas nutinka, kai daug dirbi, bandai visur suspėti ir kasdien aprėpti daugiau, nei gali? Atsakymas paprastas – anksčiau ar vėliau perdegi. O kai tavo energijos baterija rodo 10 proc., belieka pripažinti šį faktą, tačiau ne visada tai lengva padaryti šiame nuolat skubėti verčiančiame pasaulyje. Tąsyk buvo galima prikibti prie kai kurių choreografinių sprendimų, tačiau galvoti apie trūkumus nebuvo kada – tiesiog užhipnotizavo šokėjų entuziazmas, įspūdingai ištreniruoti kūnai ir jų judesių kalba perteiktos emocijos, aiškiau ir įtikinamiau nei visa tai išsakant žodžiais. 

2020 m. šokėjas M.Pinigis už vaidmenį spektaklyje buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. O antrojo karantino metu spektaklis įgijo dar kitą pavidalą – šokio filmo, kurį internete buvo galima kurį laiką stebėti laisvai prieinamai ir nemokamai. Spektaklio pagrindu sukurtas filmas perdegimo temą atskleidė dar įtaigiau. Jį kuriant prie trupės prisijungė Lietuvoje jau kurį laiką gyvenantis meksikietis šokėjas Adrianas Carlo Bibiano. Šokėjas pakeitė anksčiau šokusį M.Paplauską, o šis tapo filmo režisieriumi ir operatoriumi.

„Nuepiko“ trupė išsiskiria dar ir tuo, kad visi jos nariai ne tik profesionaliai šoka, patys kuria savo spektakliams choreografiją, bet ir aktyviai užsiima kitomis kūrybinėmis veiklomis ir šią patirtį panaudoja kūrybiniame procese, taip praplėsdami šokio ribas. Visa tai filme atsiskleidė su kaupu, kai, atrodo, žiūri ne šokį, o savarankišką kino filmą. Ne ilgą, bet parodantį ir pasakantį gana daug. Čia šokis, kinematografija, muzika (kūrė šokėjas A.Stakelė, Alma Gluck-Carmena), apšvietimas (Monika Šerstabovaitė ir Vladimiras Šerstabojevas), interjero ir gamtos vaizdai jungiami lygiaverčiu principu. Tarsi įkalinančiose apleistose patalpose nuolat esantys online (intensyviai veikiantys), įkaitusiomis sielomis veikėjai karantino laikotarpiu tapo kaip niekada artimi.

Ne visi karantino metu turėjome galimybę atsikvėpti namuose – kai kuriems teko dirbti dar daugiau ir sparčiau nei prieš pandemiją, tad perdegti buvo ypač lengva. Tai teko patirti ir savo kailiu, tad filmas suveikė kaip žadintuvo signalas, pažadinantis iš saviapgaulės sapno, kad neturi tiek gyvybinių resursų kaip filmų superherojus ar Žemėje invaziją vykdantis ateivis. Žinoma, kitam žiūrovui „Perdegimas“ gali sukelti ir kitokių potyrių, tačiau tuo jis ir įtraukia, kad savyje talpina daug galimų patirčių ir interpretacijų.

Na, o karantinui pasibaigus atsinaujinęs „Perdegimas“ vėl įgavo spektaklio formatą ir intensyviai keliauja po Lietuvą. Jo terapinį poveikį galima išbandyti įvairiuose šalies miestuose ir miesteliuose. Stebint individualias ir bendras trijų veikėjų istorijas, natūraliai imi mąstyti apie save, apie savo perdegimo ribas. Terminas „šiuolaikinis šokis“ tikrai neturėtų išgąsdinti. Pavargusių žmonių savijauta yra labai panaši, o ją taikliai perteikiantis spektaklis turėtų būti lengvai suprantamas. Ir nesvarbu, nuo ko esi pavargęs: darbo, pandemijos, skubėjimo, tikslo būti geriausiam ar tiesiog nuo paties savęs.

Rekomenduojama: aktyviems ir perdegusiems.

Nerekomenduojama: neatviriems savianalizei.