Kompozitorė A. Matulevičiūtė: muzika yra kaip kodas

– Remiantis Linos Kaminskaitės ir „Meno avilio“ tyrimu, 2012–2017 m. nė viena moteris kompozitorė nesukūrė garso takelio lietuviškam vaidybiniam ilgametražiam filmui. 2020 m. „Sidabrinių gervių“ apdovanojimuose kartu su D.Strupinsku pelnėte „Gervę“ už geriausią kompozitoriaus darbą filmui „Izaokas“. Koks jausmas būti pirma moterimi, gavusia „Sidabrinę gervę“ už garso takelį pilnametražiam filmui?

– Ačiū, iš tiesų nežinojau, kad esu pirma. Džiaugiuosi, man labai smagu. Moterų kompozitorių yra tikrai nemažai. Dabar studijose, bent jau iš akies, matau tikrai daugiau procentų  merginų. Ši specialybė virsta vis labiau moteriška. Teatre, kur dirbu gerokai daugiau nei kine, moterų kompozitorių nedaug. Būna, sulaukiu visokių komentarų. Bet laikai keičiasi. Supratau, kad ne tik moterys, bet ir vyrai dažnai įspraudžiami į ribas, modelius, stereotipus. Manau, moterys užvaldys šią industriją, tai tik laiko klausimas.

Mes dviese laimėjome „Gervę“. Nors visas filmo pagrindines temas sukūriau aš, tačiau vėliau prisijungusio Domo indėlis, kaip antrojo kompozitoriaus, buvo tikrai labai didelis. Man labai patiko šis bendradarbiavimas.

Mano muzika labai kinematografiška ir dramaturgiška, daug dirbu kine, teatre ir  tarpdiscipliniškumas yra mano stiprybė. Vis bandau sau tai pripažinti ir priminti. Pasitikėti savimi menininkui yra tiesiog privaloma.

– Gal gali papasakoti apie filmo „Izaokas“ garso takelio kūrimo procesą? Filmo režisierius Jurgis yra tavo brolis, galbūt šis procesas buvo intymesnis nei įprastai? Juolab kad dirbai ir filmo aikštelėje kaip kostiumų dailininkė.

– Aš esu jaunesnioji sesuo. Mes abu su Jurgiu visą gyvenimą veikiame panašius dalykus. Man jis nuo mažens yra labiau kaip įkvėpimas, o aš jam kaip mažesnė – matyt, šiek tiek konkurentė (juokiasi). Bet tai normalu. Manau, dažnai taip būna tarp šeimos narių.

Filmo kūrimo procesas buvo kosminis, nes filmavome turėdami labai mažą biudžetą, teko imtis ir kostiumų dailininkės darbo, su kuriuo susipažinau dar studijuodama. Kai studijavau, mano brolis dirbo studijoje „Kinema“, aš susipažinau su tos studijos darbuotojais ir netrukus pradėjau ten uždarbiauti kaip kostiumų dailininkės asistentė. Prieš tai mokiausi vizualiųjų menų, tad gerai supratau spalvas. Taigi kostiumų dailė buvo mano studentiškas darbas. Vėliau kaip kostiumų dailininkė dirbau prie dar poros ilgametražių filmų. Dirbti „Izaoke“ buvo labai sunku, nes masuotės didelės, o, kaip minėjau, biudžetas nedidelis. Kadangi tai buvo brolio filmas, dirbau besąlygiškai.

Garso takelio kūrimas buvo taip pat labai ilgas ir labai sunkus procesas. Kartu sudėjus filmavome net kelerius metus, o garso takelio kūrimas truko pusantrų metų.

Mūsų su Domu muzika „Izaoke“ kontrastuoja su vaizdu, laiku, nors šiek tiek skamba ir to laikmečio muzikos (filmas pasakoja apie 5-ąjį ir 7-ąjį dešimtmečius). Jurgis sugalvojo, kad filme garso takelyje turėtų skambėti postpankas, nors jis atsirado tik 8-ojo dešimtmečio pabaigoje. Aš pasiūliau elektroniką, sintezatorių garsus – tą šaltį, personažų vidinį pasaulį atspindinčią šiuolaikišką muziką. Jurgis norėjo ir šiek tiek styginių muzikos, todėl paskutiniame etape, kai buvo sukurtos visos temos, prisijungė Domas. Mes su juo kai kuriuos motyvus paspalvinome su styginiais instrumentais. Jis labai padėjo man suvaldyti pirmą ilgametražį filmą ir dar kuriamą su tokiais nedideliais finansiniais resursais. Taip pat jis buvo antroji nuomonė, nes kai garso postprodukcija trunka taip ilgai, tai viską šiek tiek pergalvoji.

Aš po to filmo ilgai savimi nepasitikėjau, galbūt ir dėl to fakto, kad atsirado antrasis kompozitorius. Bet dabar dirbu prie spektaklio, kur esame du kompozitoriai, ir man labai patinka bendradarbiauti. Manau, Jurgis ir Domas su „Izaoku“ mane to išmokė.

– Filme gyvai groja ir rusų postpanko grupė „Ploho“. Kaip bendradarbiavote su jais?

– Iš pradžių Jurgis norėjo, kad būtų kita rusų grupė – „Utro“, bet jie nesutiko dėl filmo politinių niuansų. Tada Jurgis pasiūlė „Ploho“ ir jie sutiko pasidalyti keliais savo kūriniais, kurie skamba filme. O vienoje scenoje jie ką tik atvykę iš oro uosto net groja gyvai! Jų muzika labai svarbi ir garso prasme užima daug vietos filme. Ji labai tiko. Ir Igorio iš „Ploho“ sintezatoriai, ir mano sintezatoriai – kažkoks gyvas plaukimas susikūrė: egzistuojantys kūriniai, gyvos stygos, elektronika. Manau, filmo garsas labai pilnas. Truputį kakofoniškas, bet to daug ir vaizde.

– Viename interviu esi sakiusi, kad muzika papildo dramaturgiją ir pati tampa personažu. Kaip tai vyksta?

– Aš muziką suprantu kaip kodą, kuris gali būti labai skirtingas, – laiko, kultūrinis, kultūrinis-istorinis ar geografinis, emocinis ar kt. Taip pat tie kodai (galbūt daugiausia kultūriniai) turi savo funkciją ir „Izaokas“ yra geras pavyzdys, kaip tais kodais filme galima pabrėžti tam tikrą dalį jo koncepcijos. Jurgio filme norėjome dekonstruoti laikmetį, o muzika –  labai svarbi priemonė tai pasiekti, nors, kaip minėjau, ji yra iš visai kito dešimtmečio, visai kito stiliaus. Žiūrėdamas meninį filmą tikiesi instrumentinės muzikos, styginių, bet pas mus to labai labai mažai. Muzika yra kaip komentaras to, kas vyksta. Kai kur ji jausminė ir emocionali, bet kai įsiklausai, kas ten skamba, gali kurti savo naratyvą. Nemėgstu, kai sako, kad muzika reikalinga tik emocijai sukelti. Ne. Jei girdi, kad groja pankrokas, bet matai kitą laiką, detektyvą, įžengia moteris, nuskamba šaltas sintezatoriaus „distortion“ – pradedi jungti šiuos dalykus. Taip muzika tampa personažu, komentaru, praplečiančiu suvokimo ribas. Man „Izaokas“ – siurrealistinis žmogaus vidinio pasaulio portretas su muzika iš ateities. Nenoriu spoilinti, bet, man atrodo, muzika nuo pat pradžių yra kaip paskutinė scena. Filme žaidžiama su žiūrovo suvokimu.

– Kaip kūrėja Agnès M išleidai savo albumą „Synth Porn“. Tačiau jis išėjo ne tik albumo, bet ir to paties pavadinimo performanso forma, kurį sukūrėte kartu su režisiere, idėjos bendraautore Saule Bliuvaite. Gali papasakoti apie idėjos gimimą ir abiejų kūrybinius procesus?

– #synthporn yra instagrame paplitusi grotažymė. Tai visai didelė žmonių bendruomenė, kur mes  ką nors nufilmuojame, kaip grojame, ar visaip erotiškai fotografuojame savo sintezatorius. Tokie dėl sintezatorių išprotėję žmonės. Bet kartu ši grotažymė turi tą erotinį prieskonį. Aš įsimečiau į tą bendruomenę, nes domiuosi sintezatoriais, juos kolekcionuoju, beveik metus savo kūryboje nenaudoju kompiuterinių instrumentų. Esu iš aštuntojo dešimtmečio (šypsosi). Iš meilės sintikams ir šiai bendruomenei kilo noras sukurti albumą, dedikuotą synthpornui, ir permąstyti terminą „porn“ iš esmės. Iš vienos pusės, porno mes matom kaip tam tikrą smurtą, bet, man atrodo, kad 2021-aisiais „porn“ nebėra tai. Net jei žiūri pornofilmus, daug žmonių tai daro, tai nebegėdinga. Taigi norėjau atlikti tyrimą, kas yra „porn“ šiandien. Kad tai gali būti grotažymė ir meilė sintezatoriui ar kažkokia kita susižavėjimo išraiška. Žodžiai turi savybę laike pakeisti savo pirmines reikšmes. Tai yra kalbos grožis. Ir šis tyrimas iš dalies yra apie tai.

O performansas gimė taip. Aš parašiau sintezatorių ir instrumentinės muzikos albumą, norėjau surengti jo pristatymą, teatro srityje gavau stipendiją iš Lietuvos kultūros tarybos. Norėjau surengti performansą, kur aš, kaip camgirl, pristatau savo albumą, taip pabrėždama įvairias sąsajas su savo tyrimu. Ir tada prasidėjo karantinas, webcam’as tapo kasdiene „Zoom“ priemone ir dingo mano idėjos magija. Tada aš kreipiausi į režisierę ir gerą savo draugę S.Bliuvaitę ir paprašiau jos pagalbos pristatant šį albumą. Ji kitam projektui jau buvo pradėjusi tyrimą apie žmones, kurie už pinigus gyvai streamina savo butus. Ir tualetą, ir vonios kambarį, ir miegamąjį, ir visus namų kampus. Tu gyveni ir darai kažką, kad tave daugiau žiūrėtų, pavyzdžiui, gamini nuogas. Tai labai didelė industrija, žmonių pragyvenimo šaltinis. Ir tada supratome, kad čia labai tinka prie tyrinėjimo, kas šiais laikais yra „porn“. Nusprendėme šią idėją adaptuoti mano albumo pristatymui.

D. Mikonytės nuotr.

Taip sugalvojome, kad „Synth porn“ albumą galime pristatyti kaip tiesioginę transliaciją iš buto (kuris ypatingai scenografiškai įrengtas, apšviestas ir pan.), kuriame gyvena žmonės (t.y. aktoriai), tarp jų įvyksta režisierės sugalvotos situacijos, matome, ką jie veikia, atsiranda kažkokių  nuorodų į jų vidinius pasaulius ir pan., kuriasi istorija. Atrodo lyg buitinis gyvenimas, bet du iš tų žmonių pradeda groti albumo muziką gyvai ir visas vaizdas staiga pasikeičia, įgauna naują prasmę. Įvykis, kūrinys pakeičia buitį. „Synth Porn“ yra tas įvykis. Taigi mes padarėme tokį albumo pristatymą, kuris sulaukė daug susidomėjimo, ir tuomet tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ pakvietė mus parodyti jį savo programoje. Pirmasis performansas, kurį sukūrėme, truko tik 40 min. Na, o „Sirenose“ tai buvo 72 val. ilgumo gyva transliacija, bute gyveno daugiau žmonių, turėjome devynias kameras ir gyvą chatą, kur žiūrovai galėjo su mumis bendrauti. Nuomojomės butą, kūrėme apšvietimą, apmąstėme kostiumus, situacijas. Lyg trijų parų filmas su dokumentine dramaturgija, kas įvyks. Darėme dalykų, kuriuos Saulė sugalvojo specialiai, kad žiūrovams būtų įdomu žiūrėti. Tai buvo privataus ir viešo, „porn“ sąvokos, stebėtojo ir stebimojo tyrimas.

Kai vasarą kartu su draugu muzikantu Edvinu Kopcevu grodavome gyvai mano albumą „Synth porn“, man reikėdavo paaiškinti, kad niekas čia nesimylės ir nebus nuogas, o mes tiesiog grosime gyvai. Matydavau, kaip žmonės mažose bendruomenėse atsiveria, susidomi ir net pradeda sekti grotažymę. Man labai patinka, kai meno kūrinys tampa ir socialiniu eksperimentu.

– Kaip muzika skirtingai veikia kine ir teatre? Kuo skirtingi kūrybos procesai?

– Darbas kine labai individualus. Gauni sukurtą pasaulį ir stengiesi įgarsinti tas idėjas. Tai individualus darbas su režisieriumi, kuri namie ar su atlikėjais įrašai. Muzika įgauna ritmą pagal montažą. Jei kurtum gabalą, jis gal būtų kitoks, bet komponuoji pagal vaizdą. Teatras yra mano meilė ir širdis, aš labai daug kuriu teatrui. Toks keistas dalykas, kurio nebuvo anksčiau, – gegužę bus dvi premjeros, kur kaip kompozitorė būsiu ant scenos ir grosiu bei dainuosiu, o vienoje net ir vaidinsiu – kalbėsiu, veiksiu. Tai aktoriaus ir režisieriaus Gedimino Rimeikos „Brilijant advenčers“ ir choreografės Gretos Grinevičiūtės trečia spektaklių trilogijos dalis „Šokis objektui ir vaikui“.

D. Matvejevo nuotr.

– Studijos Vilniaus universitete (VU), Londone, Vilniaus dailės akademijoje (VDA), vizualieji ir medijų menai, performansai, kostiumų dailė, muzika kinui, teatrui, doktorantūra LMTA, darbas su teatro ar muzikos festivaliais. Kaip tai atsitiko ir kaip viskas vyksta, papildo vienas kitą tavo gyvenime ir kūryboje?

– Gyvenam mixed media eroje ir mano platus profilis labai padeda. Muzikoje aš nuo šešerių metų, dešimt metų mokiausi B.Dvariono muzikos mokykloje. Vaikystėje ir paauglystėje visi kartojo, kad būsiu pianistė. Todėl baigusi mokyklą aš tiesiog nenorėjau ten stoti. Bet muzikos mokykloje niekas nemokė kompozicijos ir tada aš net nepagalvojau, kad galėčiau savo meilę muzikai paversti jos kūrimu. Taigi po mokyklos įstojau į prancūzų filologiją VU, tada išvykau į Londoną mokytis vizualiųjų menų, tačiau ten gyventi nepatiko ir grįžau į Lietuvą, įstojau į VDA, kur mokydamasi medijų meno ir pradėjau kurti garso meną. Po kelerių metų pertraukos grįžau į muziką ir esu ten iki dabar. Medijų mene aš supratau, kas yra meno kūrinio kūrimo procesas ir kaip suprasti, apie ką jis. Manau, jeigu ne medijų menai, tai aš galvočiau apie muziką labiau struktūriškai arba, atvirkščiai, – vien tik emociškai. Tai neblogai, tai tiesiog kitas kūrimo principas. Konceptualiojo meno lauko suvokimas, tyrimas, studijavimas man davė labai daug sinestetinio mąstymo, filosofinio požiūrio, kvestionuoti, apie ką yra garsas, nes garsas man visų pirma yra medija.

Leidžiant „Synth Porn“ man nesinorėjo pristatyti albumo tik koncertu, kaip dažniausiai daro kiti atlikėjai, norėjosi kurti performansą. Man įdomu savo kūrybą praplėsti iki negalėjimo. Kuo skirtingiausiais būdais, su kuo skirtingiausių sričių menininkais. Dar šiuo metu rašau disertaciją. Joje kalbu, kad muzika yra kultūriniai kodai, tai mano disertacija būtent ir yra apie konceptualiąją muziką. Joje bandau įvesti terminą „užgarsis“ – čia turima omenyje tai, kas slypi už garso. Kokia yra jo prasmė, apie ką jis? Koks jo kodas? Ką reiškia tavo kuriamas garsas, ką jis pasakoja, reiškia, koks jo kontekstas, kokią žinutę jis skleidžia? Ką turėtų sukelti? Šie klausimai atsispindi ir mano kūryboje. Aš nerašau tiesiog garsų, man svarbu, ką jie reiškia ir ką pasakoja.

Studijuoju tarp kompozitorių, kuriančių akademinę muziką ir kartais irgi užsinoriu tokia būti. Neseniai užsimaniau parašyti kūrinį moterų chorui, bet mano koncepcija niekaip nepasidavė chorui. Aš nervinausi, rašiau ir galiausiai pasidaviau, nes supratau, kad kūrinys turi būti ansambliui, o ne chorui, nes kitaip išduos esminę savo mintį. Supratau, kad ne apie tai yra mano kūryba. Kurį laiką jaučiausi šiek tiek nevisavertė, kad aš iš kitur ir mano muzika konceptualesnė, kad aš iš daug sričių ir daug visko darau, bet po kurio laiko suvokiau, kad tai ir yra mano stiprybė. Mano muzika labai kinematografiška ir dramaturgiška, daug dirbu kine, teatre ir  tarpdiscipliniškumas yra mano stiprybė. Vis bandau sau tai pripažinti ir priminti. Pasitikėti savimi menininkui yra tiesiog privaloma. O (kol kas) nesibaigiantys pasiūlymai ir atsiveriančios galimybėsarodo, kad galbūt man visai neblogai sekasi.