Kokius spektaklius verta pamatyti? (recenzijos)

12 NAKTIS

ŽIŪRĖKITE KEISTUOLIŲ TEATRE (LAISVĖS PR. 60, VILNIUS)

Repertuarą sekite www.keistuoliai.lt

Persirengimo, arba klaidų, komedijos ne tik nuotaikingos, bet ir priklauso klasikinės dramaturgijos sričiai, apimančiai ne tik amžinąsias temas ir scenarijų schemas, bet ir šiuolaikines aktualijas atliepiančias lytiškumo problemas. Viena tokių – Williamo Shakespearo komedija „Dvyliktoji naktis“, kuri buvo skirta dvyliktosios nakties po šv.Kalėdų, Anglijoje anuomet pasižymėjusios persirengimo tradicijomis, šventimui.

Į vieną dinamišką grupę subūrusi skirtingų kartų „Keistuolių teatro“ aktorius šios komedijos šį sezoną ėmėsi jauna režisierė Ieva Stundžytė. Scenoje ji mėgina suvienyti ne tik skirtingas kartas, bet ir klasikinę komedijos bei jos vaidinimo formą su šiuolaikinėmis temomis.

Audros išskirtų ir taip į nesusipratimų, intrigų bei meilės daugiakampių virtinę pasineriančių dvynių Violos ir Sebastiano vaidmenis kuria vizualiai sutapatinti jauniausios „keistuolių“ kartos atstovai Justina Smieliauskaitė ir Aurimas Bačinskas. Kad būtų komplikuočiau, kitus vaidmenis likusieji aktoriai išsidalija po du, kurdami po porą itin skirtingų, net prieštaringų personažų. Taip paruošiama dirva režisierę dominančioms temoms atskleisti.

Ir režisūrinėje, ir dramaturginėje I.Stundžytės kūryboje ryški moterų tema, jos herojėms būdingas poreikis išsivaduoti iš primestų moteriškumo standartų. Tai akivaizdu ir „12 naktyje“, tik ši įkūnijama komiškuoju ir romantiškuoju pavidalais. „12 naktyje“ I.Stundžytė išryškina lyties tapatybės, maskavimosi, meilės kaip nepriklausančios vien vyro ir moters ryšiui, bet absoliučią sąvoką. Tačiau šios papildomos temos pasimeta ir nublanksta prieš komedijos intrigas, gausų tradicinį teatrališkumą, charakterinės vaidybos gausą ir sukuria gana gluminantį klasikos bei šiuolaikiškumo hibridą.

Rekomenduojama prisiekusiesiems „keistuolių“ gerbėjams.

Nerekomenduojama nemėgstantiesiems gilintis į interpretacijas.

ŠOKIS DULKIŲ SIURBLIUI IR TĖČIUI

Repertuarą sekite www.menuspaustuve.lt

Kas sieja šokį, dulkių siurblį ir tėtį? Šokėja ir choreografė Greta Grinevičiūtė, kuriai gimė idėja sukurti spektaklį niekada jos šokančios ar vaidinančios nemačiusiam, bet vienam ją užauginusiam tėčiui.

Gausios kūrybinės komandos sukurtas šokio monospektaklis remiasi itin intymiais ir sudėtingais dukters ir tėčio santykiais bei jausmais. Tačiau spektaklyje jie paskęsta išorinių aplinkybių, teatro elementų ir tekstų gausoje. Matyt, panašiai kaip ir gyvenime.

Spektaklio „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ scenografijoje dominuoja bevardės alaus skardinės bei televizoriai, kurie vis transliuoja sukurto ir perkurto pasaulio vaizdus. Ekranuose nesunku atpažinti parodijuojamas reklamas bei G.Grinevičiūtės ir spektaklio režisieriaus Pauliaus Markevičiaus atkuriamas kultinių filmų, tokių kaip „Armagedonas“, „Graži moteris“, „Švytėjimas“ ir kt., scenas (vaizdo autorė Saulė Bliuvaitė, operatorė Vismantė Ruzgaitė, vaizdo šviesų dailininkas Jurgis Matulevičius). Kartu su radijo (TV) interviu parodija, kuria prasideda ir vėliau link finalo artėja spektaklis, tai sudaro glamūrinį foną namų, buities erdvei, o kartu kontrastuoja su realybe, kuriai neparuošia daugeliui mūsų augant namų židinį atstojusi kvadratinė dėžutė: televizija bei filmai, žadėję princą ir laimingą ateitį (dramaturgė Kristina Steiblytė). Tad bręstant ir savarankiškai dėliojantis gyvenimą ištinkanti realybė gali gluminti.

Neretai šokio ir teatro atlikėjams, sumaniusiems kurti monospektaklį, rekomenduojama pasikviesti režisierių, gebantį suteikti žvilgsnį iš šono. Šiuo atveju spektaklio režisierius P.Markevičius tapo dominuojančia spektaklio figūra, prisodrinusia šokio spektaklį lietuvių teatro tradicija. Tai privertė pasigesti G.Grinevičiūtės sceniniams įvaizdžiams būdingo vitališkumo ir aštraus nuoširdumo, kurie šį kartą sukoncentruoti tik į kelias atskiras scenas. Tačiau šokio blizgučių lietuje skausmingo žavesio tai neužgožė.

Rekomenduojama vis dar ieškantiesiems būdų susikalbėti su artimaisiais.

Nerekomenduojama besitikintiesiems daug šokio.

4 MORTOS

ŽIŪRĖKITE KAUNO KAMERINIAME TEATRE

Repertuarą sekite www.kamerinisteatras.lt

Kauno kamerinis teatras pastaruoju metu pamėgo ritualus. Čia vyksta Karolinos Žernytės vien tik moterims skirtas pojūčių ritualas „Atvira oda“. O jam kontrastą sudaro režisieriaus Dariaus Rabašausko kartu su žavių aktorių kvartetu sukurtos „4 Mortos“. „Atvira oda“ alsuoja vitališkais moteriškumo kerais, o „4 Mortos“ dvelkia mirtimi.

Jaunos, grakščios ir žaismingos aktorės Simona Bladženauskaitė, Rūta Kumpikaitė, Laurita Peleniūtė, Jonė Dambrauskaitė scenografės ir kostiumų dailininkės Lauros Luišaitytės apvilktos elegantiškomis, praėjusio amžiaus pradžią primenančiomis suknelėmis, šiurkščiais vilnoniais paltais bei prisidengusios juodomis kaukėmis, įkūnija Mortas ir entuziastingai prisistato kiekvienam žiūrovui. Viso pasirodymo metu jos siaučia, šoka, žaidžia, dainuoja, kartoja priežodžius ir šiurpokas skaičiuotes, kūrena ugnį, skleidžia kerus. Kitaip tariant, iš folkloro elementų, jų interpretacijos ir suvaldyto jaunatviško šėlsmo kuria žaismingą mirties prisijaukinimo ritualą.

Vis dėlto ritualui būdingais pakartojimais perpildytas pasirodymas taip ir nevirsta visaverčiu spektakliu. O tautosaka grįsti žaidimai su mirtimi taip ir netampa artikuliuotu pasakojimu ar komentaru. Spektaklyje, regis, koncentruojamasi į atskirus elementus kaip visumą, suvokiant tik bendrą atmosferą. Ritualas nevirsta veiksmu, o skaičiuotės ir dainos – pasakojimu. Taip ir lieka tik besikartojančių, mirties link vedančių žaidimų virtinė, kažkiek primenanti vaikystės pasakas, tik baisesnes. Taigi kūrėjų pasirinktas įvardijimas „vakarėlis su mirtimi“, matyt, gana tikslus.

Rekomenduojama skaičiuočių ir strašylkų mėgėjams.

Nerekomenduojama besitikintiesiems visaverčio teatro spektaklio.

Į ŠVYTURĮ

ŽIŪRĖKITE MENŲ SPAUSTUVĖJE (ŠILTADARŽIO G. 6, VILNIUJE)

Repertuarą sekite www.klaipedosmuzikinis.lt

Kamerinė opera dažniau nepriklausomai scenai būdingas žanras, tačiau jį išbandyti jau beveik prieš metus ryžosi ir Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, kurio repertuare pasirodė kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės ir libreto autorės Gabrielės Labanauskaitės-Dienos opera „Į švyturį“, pagal to paties pavadinimo modernizmo rašytojos Virginios Woolf romaną. Režisuoti šį šiuolaikinį kamerinį kūrinį ėmėsi klaipėdietė režisierė Loreta Vaskova.

Spektaklio scenografė ir kostiumų dailininkė Olga Nikitina operos veikėjus, kamerinį muzikantų ansamblį ir žiūrovus įkurdino vienoje filmavimo paviljoną primenančioje erdvėje. Operos, kaip ir romano, veiksmas vyksta saloje esančiame Ramzių šeimos vasarnamyje, kur, be šeimininkų, apsistoja ir svečiai, kartu čia leidžiantys atostogas. Tad ant dirbtinės žolės vaikštantys, gulinėjantys ir badmintoną žaidžiantys operos veikėjai dėvi baltus drabužius ir iš pirmo žvilgsnio nerūpestingai leidžia laiką.

Operos muzika, vizualiniai sprendimai ir mizanscenos kupini tingaus geresnio oro laukimo ateities pažadų – viskas čia vystosi tyvuliuojančio vandens tempu su vis kylančio nerimo, negeros nuojautos prieskoniu, regis, idiliškoje vasarnamio aplinkoje. Ši tingumo atmosfera išlieka ir antrame operos veiksme, nors po dešimtmečio susitinkančių operos veikėjų likimai – dramatiškai pasikeitę. Tik ateities laukimą čia pakeičia atsiminimai ir nostalgija praeičiai. Tačiau vis laukiant išsipildymo, lieka galioti diena dieną keičiančios kasdienybės tvermės dėsniai.

Moteriškoji „Į švyturį“ kūrybinė komanda moterų ir vyrų veikėjų dialoguose paaštrino feministinės kritikos aspektus, tiesmukai aiškiai išreikšdama patriarchalinio požiūrio ribotumą.

Operos kūrėjos pripildė kamerinę jos erdvę ne tik laukimo, bet ir uostamiesčio scenai tokio būdingo absurdo bei būties paradokso suvokimo atmosferos.

Rekomenduojama šiuolaikinės operos mėgėjams.

Nerekomenduojama klasikinės operos apologetams.