Kokius spektaklius verta pamatyti? (recenzijos)

KETURI

Repertuarą sekite www.dramosteatras.lt

Intymumu pasižyminčioje Ilgojoje Nacionalinio Kauno dramos teatro salėje stovi apdaužytas, senas automobilis, iš kurio jau dygsta žolė, tyvuliuoja mažutė kūdra, o įeinančiuosius pasitinka lengvai atpažįstamo gatvės / kiemo / laiptinės tipo treninguotas, skutimosi peiliu ginkluotas jaunuolis. Taip prasideda naujausias jaunos režisierės Kamilės Gudmonaitės spektaklis „Keturi“ pagal 1996 m. publikuotą šiuolaikinio rusų rašytojo Viktoro Pelevino romaną „Čiapajevas ir Pustota“.

Drauge su K.Gudmonaitės „OKT / Vilniaus miesto teatre“ pernai režisuotu spektakliu „Trans Trans Trance“ naujasis „Keturi“ sudaro savotišką diptichą. Pirmajame moteriškumo ir lytiškumo apskritai problemas sprendė trys merginos, o šį kartą scenoje – trys vaikinai. „Trans Trans Trance“ merginos aktyviai stojo į akistatą su šiuolaikinės visuomenės realybe, o Šurikas (Mantas Zemleckas), Volodinas (Danas Kamarauskas) ir Kolianas (Gytis Laskovas) atvirkščiai – ieško būdų nuo jos pabėgti, tad stebime juos nuolat besisvaiginančius narkotikais, degtine ir savita filosofija (!).

Pilkos betoninės sienos fone (scenografijos ir kostiumų dailininkė Barbora Šulniūtė) trys juodai vilkintys jaunuoliai svarsto hipotetines situacijas, kelia ir nagrinėja egzistencinius klausimus, ieško būties prasmės. Tačiau ne silpniau už narkotinį haliucinogeninių grybų poveikį spektaklio herojams juos stebintiesiems gali daryti sodri, ne visuomet cenzūrinė, šiurkšti kalba, kurioje pinasi buitinė, gatvės ir filosofinė leksika, formuodama gluminančią pokalbio, lengviausiai įvardijamo kaip marozo atsivertimas, formą.

Bene stipriausias šio spektaklio elementas – azartiškai į šią budistiškai haliucinogeninę kelionę besileidžiančių jaunų aktorių trio. Bachūrai į reikalus žiūri rimtai ir scenoje nevengia ir tikros, ir tariamos rizikos. Čia pat, prie publikos, vykstančios realistinės smurto senos priverčia aiktelėti ne vieną jautresnį žiūrovą. Tačiau muštynes netrukus keičia svaigus disko šokis ir treninguočius vis įtraukiantys filosofiniai svarstymai apie patį didžiausią kaifą.

Rekomenduojama nebijantiesiems teatre susitikti rajono berniukų.

Nerekomenduojama iš teatro besitikintiesiems tik taurių temų.

CINKAS

Repertuarą sekite www.jaunimoteatras.lt

Po beveik trijų dešimtmečių į Valstybinį jaunimo teatrą sugrįžo kadaise būtent šioje scenoje debiutavęs vienas garsiausių Lietuvos režisierių Eimuntas Nekrošius. Čia jis sukūrė spektaklį pagal Nobelio premijos laureatės, Ukrainoje gimusios baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič knygas.

„Cinkas“ – tai tamsi scenoje Ievos Kaniušaitės ir Aldonos Bendoriūtės įkūnijamos S.Aleksijevič kelionė per dokumentinės prozos knygų „Cinko berniukai“ (1989) ir „Černobylio malda“ (1997) bei savo pačios biografijos epizodus. Šis spektaklis – ne tiek apie Afganistano karo ar Černobylio sprogimo sukeltus žiaurumus ar jų padarinius, kiek apie juos tyrusią, fiksavusią ir plačiajai visuomenei perdavusią rašytoją. Spektaklio pradžioje kaip uoliai Senio Šalčio laukianti Ievos Kaniušaitės mergaičiukė vaizduojama S.Aleksijevič, vėliau pasirodo jau kaip suaugusi, A.Bendoriūtės įkūnijama Svetlana. Ji stipriai nutolusi nuo savo vaikystės paveikslo, tiesa, dar nepraradusi entuziazmo. Ji entuziastingai ieško, įrašinėja į savo didžiulį seną juostinį aparatą ir fiksuoja jai pasakojamas istorijas, o vėliau beriamus kaltinimus. Ji – šalta stebėtoja ir alkana fiksuotoja: iš Aušros Pukelytės kuriamos jauno Afganistane tarnavusio kareivio motinos rašytoja įsirėmusi ranka jai į krūtinę tiesiog siurbia pasakojimą, versdama pastarąją prisiminti vis sunkesnius epizodus, o pačiai metamus kaltinimus, iškraipant faktus ir be pagrindo nuvainikuojant tėvynei tarnavusius didvyrius, atlaiko gana stojiškai.

Kitų aktorių įkūnijami karininkai ir kareiviai, jų motinos, Černobylio likvidatoriaus žmona, teisėjai, kaltintojai ir praeiviai, atkurdami S.Aleksijevič aprašytas situacijas ir epizodus, sukuria foną sunkiai, bet ją pačią intriguojančiai rašytojos kelionei per istoriją ir nesenos praeities epizodus. Taigi „Cinkas“ pasakoja ne apie sovietmetį ir tuometės daugiakultūrės valstybės, privertusios nekaltus žmones išgyventi siaubą, o jaunuolius pavertosios negailestingais žudikais, žiaurumą savo piliečių atžvilgiu, bet apie tai prabilusią rašytoją ir jos poziciją nenusakomai skaudžių žmogiškų tragedijų fone.

Rekomenduojama menantiesiems pirmąjį Afganistano karą.

Nerekomenduojama nenorintiesiems jo prisiminti.

KARMEN

Repertuarą sekite www.klaipedosmuzikinis.lt

Bene rečiausiai Lietuvoje baleto choreografai debiutuoja muzikinio teatro scenoje. Dar rečiau šie debiutai būna ryškūs. Štai tokia retenybe galima įvardyti originalia interpretacija ir choreografija pažymėtą Aušros Krasauskaitės „Karmen“ pagal Georges Bizet ir Rodiono Ščedrino „Karmen siuitą“ Klaipėdos muzikiniame teatre. Čia daug kas stipriai kitaip, nei tikėtumėtės. Kitaip, nei įprasta, orkestras groja ne duobėje, o virš sceninio veiksmo – metalinių pastolių, kur jį įkurdino scenografė Sigita Šimkūnaitė. Taip muzikantai tapo sceninio pasakojimo dalimi, o ne vien muzikinio fono atlikėjais. Be to, itin svarbus vaidmuo šiame spektaklyje tenka dirigentui – Martynui Staškui. Jis valdo ne tik orkestrą, bet visą sceninį veiksmą ir veikia ne tik ant įprastinės dirigento pakylos, bet ir scenoje, skatindamas ir kartkartėmis, pernelyg pakilus įtampai, stabdydamas veiksmą. Jis ir yra tikrasis fatališkosios Karmen istorijos pasakotojas.

Jaunoji choreografė A.Krasauskaitė siūlo itin netikėtą ir drąsią žymiosios čigonės interpretaciją. Scenoje Beatos Molytės įkūnijama Karmen nesistiebia, o žengia visa pėda, ji nekaukši kastanjetėmis, nes rankas laiko kelnių kišenėse. Ji savarankiška, drąsi, įžūli, ryžtingai, nesibijodama padarinių, pasirenkanti. Šis įvaizdis gana toli nuo įprastos margaspalvio sijono klostėmis šnarančios viliokės. Netikėti ir Chosė bei Toreadoro paveikslai. Pirmajame veiksme Manto Černecko Chosė – jaunas, nepatyręs, naivokas kareivis, su baime pasiduodantis fatališkos moters vilionėms. Tiesa, antrajame veiksme jis jau pasirodo subrendęs ir lygiavertis ryžtingajai Karmen. O štai Gintaro Visockio Toreadoras pasirodo kaip kone komiškas personažas – pernelyg savimi pasitikintis, pasipūtęs puošeiva, kuris bendrame spektaklio pasakojimo audinyje neatrodo labai reikšmingas, tad Karmen pasirinkimai kelia šiokių tokių klausimų ir abejonių. Ne itin reikšminga atrodo ir vyrų dvikova, choreografiniu piešiniu elegantiškai atkartojanti Karmen ir kolegės kivirčą. Gal taip yra todėl, kad tai, kas vyksta su vyrais, šiame spektaklyje kiek mažiau svarbu, nes šis pasakojimas ne apie juos, o apie Karmen. Dirigento pasakojama istorija apie viziją, vardu Karmen. Elegantiškų Karmen pasirodymų ant dirigento pakylos įrėmintas spektaklis – tarsi sunkus atsiminimas, kurį skaudu prisiminti, tačiau papasakoti – būtina.

Rekomenduojama nuobodžiaujantiesiems ir klasikinio baleto, ir konceptualaus šiuolaikinio šokio spektakliuose.

Nerekomenduojama prieštaraujantiesiems naujoms klasikinių kūrinių traktuotėms.

Z+

Repertuarą sekite www.airos.lt

Šiuolaikinėje populiariojoje kultūroje ir žiniasklaidoje nemažai kalbama apie mileniumų kartą: ji analizuojama, prognozuojama, pašiepiama. Tačiau kur kas mažiau dėmesio skiriama jau interneto amžiuje gimusiai ir užaugusiai Z kartai. Būtent ji sudomino jauną choreografę Agnietę Lisiškinaitę.

Guodos Jaruševičiūtės ryškiomis šviesomis apipavidalintoje Menų spaustuvės Juodojoje salėje, kompozitoriaus ir atlikėjo GON (Žygimantas Gudelis) kuriamų ritmų ir garsų fone, pasidabinusios Rūtos Kyguolytės šviečiančiomis baltomis striukėmis trys jaunos šokėjos Sigita Juraškaitė, Greta Grinevičiūtė ir Airida Gudaitė gatvės šokio stiliumi mėgina įkūnyti Z kartos bruožus ir įpročius. Iš tamsos ir iš minios išnyrantys jų trio, duetai ir solo formuoja segmentuotą, iš asmenukių, snepų ir livestreemų suformuotą šiuolaikinės kartos paveikslą, tarsi poloroidinių nuotraukų galeriją, „Instagram“ srautą.

Žvelgiant į skirtingų demografų siūlomus pastarųjų keleto dešimtmečių kartų apibrėžimus, matyti, kad ribos tarp Y ir Z kartų siūlomos įvairios ir neretai susilieja. Panašų įspūdį palieka ir spektaklis, akcentuodama populiariausius, stereotipus patvirtinančius šiuolaikinių technologijų išprovokuotus jaunimo bruožus. Tik plona linija, atsargiai, tarsi iš tolo suskamba vienatvės, poreikio pajusti kažką iki apkabinimo tikra tema.

Tai visiškai tiesiogiai nuo publikos priklausantis spektaklis. Jei ji įsitraukia ir seka judėdama jo siūlomu ritmu, įsijungdama šokio judesiais ir apšviesdama šokėjas savo filmuojančiais telefonais, spektaklis įgauna papildomų prasmių, susikuria ir galimi kritiški čia susiburiančios bendruomenės komentarai. Tačiau jei publika į šokėjų pasiūlymus įsitraukti reaguoja pasyviai, spektaklis rizikuoja likti hermetišku ir ornamentišku. Tad norėtųsi jaunosios šokėjoms palinkėti drąsos, ryžto ir šiokio tokio įžūlumo (lyg ir būdingo aptariamai kartai) bendraujant, provokuojant ir savotiškai komentuojant publiką.

Rekomenduojama Y ir Z kartoms.

Nerekomenduojama, jei neketinate įsitraukti.