Ko tikėtis knygose „Kolekcionierius“, „Begalinė lygtis“, „Šalininkas“?

Saulius Tomas Kondrotas „Kolekcionierius“, Tyto alba, 2020.

Be abejonės, S.T.Kondrotas yra svarbus lietuvių prozos autorius. Be abejo, jo rašymas kokybiškas, tekstai geri, įdomūs.

Žinoma, jo vieta lietuvių literatūros panteone pelnyta. Ir šioji novelių rinktinė pasirodo nei per anksti, nei per vėlai: kada, jeigu negu po trisdešimties metų verta prisiminti, kuo pasižymėjo staiga literatūros lauke sužibęs ir taip pat netikėtai lyg kometa padangėje išnykęs autorius? Ištisa skaitytojų karta užaugo per tą laiką, kuriuo S.T.Kondrotas buvo nutilęs (kaip žinome, Amerikoje jis užsiima pelningesne veikla negu literatūra, nors lygiai tokia pačia nepraktiška – brangakmeniais).

Nenuvertinant rašytojo indėlio į lietuvių literatūros proveržį sovietmečiu, vis dėlto nuo rinktinės pratarmėje autoriui pažertų rašytojos Danutės Kalinauskaitės ditirambų norisi šyptelėti per lūpos kraštelyje prišašusį herpesą.

„Neginčijamai pasaulinio lygio rašytojas“ – neginčijamai? Nors autoriaus vaizduotė pramuša kanoninius kupolus, vis dėlto jo tekstai struktūriškai neatrodo nepriekaištingi. Pasaulinio lygio rašytojai garsėja kur kas labiau nugludintomis novelėmis; pačios D.Kalinauskaitės tekstai nuoseklesni.

Pavyzdžiui, didelę intrigą žadantis baltų istorijos motyvais paremtas pseudomitologinis T.S.Kundroto pasakojimas „Kentauro herbo giminė“ stokoja vientisos linijos ir, vadinkime, moralo: jis sudurstytas tarytum iš dviejų dalių, kurias viso labo sieja tie patys veikėjai.

S.T.Kundrotas puikiai vaizduoja ir įvykius, ir abstrakčias idėjas, tačiau kai kur užsiabstrahavęs, rodytųsi, tarytum kamšo istorijos skyles. Tada net pasidaro nebesvarbu, kuo istorija baigsis. Ir kai pasibaigia, pasakojimo atomazgoje tarytum lieka maža kas bendro su preliude pamėtėta pasakojimo užuomina, siūloma intriga.

Nepasiginčysi su autoriaus gebėjimu verbalizuoti abstrakcijas ir emocijas, vis dėlto S.T.Kondroto kalbinė raiška, kitaip tariant, stilius, man neatrodo pavyzdinis. Pavyzdžiui, ta pati D.Kalinauskaitė turi savitą braižą, kurio su nieku kitu nesupainiosi.

Prie minėtų trūkumų dar pridėkime savotišką rinktinės netikėtumo efektą, tai yra tą patį pratarmėje pagirtąjį „pasaulį be ribų“, ir tada išvis sunkiai rasime žodžių, apie ką „Kolekcionierius“.

Teminė ir žanrinė tekstų įvairovė tarytum neišsitenka tokioje palyginti storoje knygoje: šalia realistinių ar magiškai realistinių novelių įsiterpia ir prozinės mankštelės, ir sunkiasvorės esė. Sutinku su pratarmės autore D.Kalinauskaite, kad S.T.Kondrotas yra išskirtinis, nepaprastas ir mįslingas, bet ar antlaikiškas? Bijau, kad originalūs rašytojo tekstai buvo svarbus stimulas lietuvių literatūrai prieš keturis dešimtmečius, bet ilgainiui jį aplenkė kiti – ir tai turbūt tik todėl, kad rašytojui pačiam neberūpėjo savęs aplenkti.

Yōko Ogawa „Begalinė lygtis“, Baltos lankos, 2020. Iš japonų kalbos vertė Gabija Enciūtė.

Pirmiausia iškylantis epitetas apibūdinant šį japonų autorės romaną – mielas, netgi mielaširdingas, toks mielas lyg „nedidelė balta katytė“, tik šitame pasakojime niekas nežūva.

Tai pozityvistinės literatūros atvejis, nors Y.Ogawa nepasiduoda kojeliškajai „jetius, kaip gražu ir gilu“ čiurkšlei, išlaviruodama tarp būties ezoterikos ir egzistencializmo. Juk estetikos sferoje japonai pasikaustę, taip ir šis pasakojimas kalbinės raiškos požiūriu, taupus ir motyvuotas lyg pamatuoti potėpiai tušu.

„Begalinė lygtis“ plėtoja senyvo matematikos profesoriaus, išsaugančio trumpalaikę atmintį tik 80 minučių, draugystę su nauja samdoma buities pagalbininke ir jos sūnumi. Trijulės ryšį kuria matematiniai žaidimai ir taikymasis prie profesoriaus negalios.

80 minučių trukmės atminties galiojimo intervalas atrodo mediciniškai nepagrįstas, tai tiesiog dar vienas skaičius, kurių pasakojime prisodinta lyg buhalterinėje ataskaitoje. Skaičiai, elementarios lygtys veikia kaip veikėjų susikalbėjimo būdas, tam tikra romantinė sąlyga.

Laimė, kad kūrinys bent nenukrypsta į numerologiją, vis dėlto žaidimas tariamais būties skaitmenimis atrodo mokyklinis, net vaikiškas. Didelė dalis pasakojimo skiriama ne tik mokyklinei matematikai, bet ir veikėjams svarbioms beisbolo aktualijoms.

Tai yra vienodu tembru alsuojantis, į dramatiškus įvykius ir sudėtingas peripetijas neveliantis romanas, sąžiningai įsivardijus, veikiausiai tinkantis paauglių literatūros lentynai. Suaugusiesiems jis vargu ar užduos gilių būties klausimų, nebent skaitytojo interesas tebūtų pramoginis.

Šiais metais abiturientams tragiškai pasižymėjus matematikos egzamine – neišlaikius net trečdaliui, „Begalinė lygtis“ galėtų sudominti mokyklinį jaunimą kaip matematikos populiarinimo, pratinimo prie sunkios skaičių tikrovės, priemonė.

David Wallace-Wells „Negyvenama žemė. Ateities istorija“, Tyto alba, 2020. Iš anglų kalbos vertė Rasa Dirgėlė.

Mokslo populiarinimo knyga kala konkrečiai – nuo pirmojo sakinio D.Wallace-Wellsas be išvedžiojimų susitelkia į kognityvinį šturmą aiškindamas: „viskas blogai, daug blogiau, nei tikėjotės“ (p. 11).

Apimtas niūros nuotaikos ir švietėjiško entuziamo autorius užtvindo skaitytoją klimato faktų gausa, atrinkęs juos pagal temas ir kategorijas (pripažįsta net kolekcionavęs klimato kaitos įvairenybes). Ar autorius – tas, kuris kelia aliarmą, o knyga gąsdinanti? Tikrai taip, todėl keltinas klausimas, kokį poveikį tekstas turi piliečiams.

Susipažinusiems su klimato kaitos mokslu knyga pasirodys perspausta – kai kurie mokslininkai Vakaruose ją jau įvertino skeptiškai; klimato skeptikus, ko gero, ji gali dar labiau atbaidyti negu naujienų sraute įprastos žinios apie baltųjų lokių populiaciją, kylantį jūrų ir vandenynų lygį, gaisrus Australijoje ir Kalifornijoje bei pan.

Iš selektyviai atrinktų ir pačių šiurpiausių modelių sudaryta knyga tarytum sunki plyta pridauš nebent tuos, kurie yra susirūpinę klimato kaita, bet mažai ką išmano ir nori sužinoti daugiau. D.Wallace-Wellso tekstas yra parankus pradžiamokslis žaliems (žaliems ne ekologine reikšme, o išsilavinimo).

Lietuviškasis vertimas pasirodo kaip tik tada, kai 2020 m. liepos 22 d. publikuota rimta mokslinė mokslinė studija susiaurino vadinamąsias klimato jautrumo ribas, patį katastrofiškiausią klimato scenarijų pripažindama kaip mažai tikėtiną (iki 10 proc.). Todėl tyčia sutirštintas autoriaus kalbėjimas atrodo dar nepatikimesnis.

Kita vertus, apie klimato kaitą kalbėti būtina, kad ir taip. Klausimo esmė iš esmės nesikeičia laipsniuojant tą patį prieveiksmį: bus blogai, blogiau ar blogiausia? Akivaizdu, kad klimato padėtis eina blogyn. Tada turėtų eiti kitas klausimas: ką dėl to darome?

Viet Thanh Nguyen „Šalininkas“, Tyto alba, 2020. Iš anglų kalbos vertė Ina Rosenaitė.

Dar vienas istorinis romanas, įvedantis į mažiau pažįstamą atminties kontekstą. „Šalininko“ autorius priartina lietuvių skaitytoją prie ryškaus Vietnamo karo palikimo. Iki šiol Vietnamo karo padarinius daugiausia pažinome iš amerikietiškos perspektyvos, o dabar galime patirti tarytum iš arčiau ir platesniu kampu (mat rašytojas yra Amerikos vietnamietis).

Knygos sąžiningumą ir amerikiečių kultūrai įprasto propagandinio patoso vengimą liudija pati veikėjo charakteristika: jis yra dvigubas agentas, dirbantis amerikiečiams, bet tikintis komunizmu ir priešui siunčiantis žvalgybinę informaciją. Toks kūrybiškas sprendimas pasirinktas ne sekant populiariais Džeimso Bondo triukais, o norint parodyti istorijos daugiabriauniškumą ir moralinių pasirinkimų karo sąlygomis keblumą.

Skaitydamas romaną patiri ne Holivudo filmams būdingą kvapą gniaužiančią atributiką ir morališkai palengvintą idėjinę prieštarą „už“ ir „prieš“, bet visą paletę veikėjo dvasinių išbandymų. Pabandžius „Šalininką“ su kuo nors palyginti, pirmiausia kilo analogija su galinga ir žiauria Richardo Flanagano knyga „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ (apie australų kareivių išgyvenimą japonų nelaisvėje Antrojo pasaulinio karo metais), bet tada dingtelėjo, kad Viet Thang Nguyeno kūrybinis užmojis artimesnis Fiodorui Dostojevskiui ar bent Baliui Sruogai.

Kaip debiutuojančiam autoriui pavyko sukurti tokią įtaigą? Ne tik dėl to, kad jo paties tėvai buvo karo pabėgėliai, bet ir dėl įdėto darbo: knygos pabaigoje pateikiamas šaltinių sąrašas nepadarytų gėdos ir atsidavusiam mokslininkui. Todėl nors „Šalininkas“ yra fikcija, jis labai realistiškas. Be to, parašytas įstabiai ironišku stiliumi, kiek atskiedžiančiu pasakojimo fone vaizduojamas baisybes panašiai kaip „Dievų miške“.

Maža to, rašytojas karines scenas kuria vaizdingai, kaip sakoma, kinematografiškai, dar negailėdamas ir originalių meninių priemonių, metaforų ir aforizmų, kurie ryškiai krenta į akis, bet neužkliūva: „Skočas man patinka neskiestas, kaip ir tiesa“ (p. 115).

„Šalininkas“ yra įspūdinga knyga apie žmogaus gyvenimą po karo, kaip sakoma, trauminę patirtį, kurią be užuolankų apibūdina vienas veikėjas, kuris bėgdamas iš komunistų apgulamo Saigono neteko žmonos ir sūnelio: „Dabar neturiu nieko. Buvau sūnus ir vyras, tėvas ir karys, o dabar esu niekas. Nesu vyras, o kai vyras nėra vyras, jis yra niekas. Ir vienintelis būdas tuo niekuo nebūti yra ką nors daryti. Taigi, galiu arba nusižudyti, arba ką nors nužudyti. Aišku?“ (p. 111).



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių