Knygų restauravimo paslaptys: brangakmeniais puošti viršeliai ir auksinti tekstai

  • Teksto dydis:

Metaliniai knygų apkaustai, auksinti viršeliai, brangakmenių inkrustacijos, mediniai įtvarai, – su knygos istorija nesusidūrusiam skaitytojui tokios detalės skamba neįprastai. Tačiau ne knygų restauratoriams. Jie kasdien rankose laiko ir atkuria laiko paženklintus dokumentus, stengiasi išsaugoti juos ateities kartoms kaip unikalų kultūros paveldo objektą.

Vienas šių saugotojų ir puoselėtojų – Vilniaus universiteto (VU) bibliotekos restauratorius-knygrišys, Vilniaus knygrišių gildijos narys ir vienas jos įkūrėjų Rimas Supranavičius. Jo darbo specifiką ir patirtį pristato VU biblioteka portale vu.lt.

Pirmas žingsnis – tyrimai

Kai kuriems VU bibliotekoje saugomiems dokumentams, pavyzdžiui, rankraštinėms arba pirmosioms spausdintoms knygoms (vadinamoms inkunabulais) – daugiau nei pusė tūkstančio metų. Dalis šių dokumentų, nepaisant ilgaamžiškumo, puikiai išsilaikę, tačiau kitai daliai reikalinga specialistų pagalba. Norint sudūlėjusią, apiplyšusią knygą, o kartais visiškai į skutelius subyrėjusį dokumentą restauruoti, reikalingas specialus pasiruošimas: įvertinama ir aprašoma fizinė dokumento būklė, atliekami nuodugnūs mikrobiologiniai bei cheminiai tyrimai ir tik tada sprendžiama, kokie restauravimo žingsniai bus atlikti.

„Jei restauruojama knyga, o jos lapai visiškai susidėvėję – darbai prasideda nuo jų. Knygos lapai valomi, plaunami, dezinfekuojami, jei reikia, atkuriamos trūkstamos popieriaus dalys. Vėliau, atsižvelgus į knygos būklę, ji sutvirtinama, perrišama, atkuriamas viršelis ir nugarėlė. Viskas turi būti atliekama tokiu būdu ir technika, kokie buvo naudojami pirmųjų jos kūrėjų – senųjų knygrišių, ir pritaikytos tos medžiagos, apkaustai (jei tokie buvo) bei dekoravimo priemonės, kurios identiškos autentiškai knygai“, – pasakoja restauratorius.

Anot R.Supranavičiaus, svarbu nepamiršti, kad restauravimas – ne naujo pavidalo suteikimas, o sunykusių dokumentų būklės stabilizavimas ir atkūrimas, išsaugant kiek įmanoma daugiau autentiškumo. Todėl ši darbo dalis – nepaprasto meistriškumo reikalaujanti ir sudėtinga, nes, norint gerai įrišti knygą, svarbu išmanyti knygrišystės amatą, žinoti technikas ir stilius, kurių yra daug ir kurie keitėsi priklausomai nuo laikotarpio.

Išskirtiniai artefaktai

Pasak R.Supranavičiaus, net ir dirbant daug metų neįmanoma įminti visų knygos įrišimo paslapčių, gyvuojančių kelis tūkstančius metų. Nors knygrišystės užuomazgos slypi dar senovės Romoje, jos pradžia laikomas V a., kai buvo pradėti gaminti diptichai – surištos vaškuotos rašymo lentelės.

Šiose vienodo formato lentelėse buvo išgręžiamos skylutės ir dvi ar daugiau lentelių surišamos į vieną knygą, vadinamąjį kodeksą. Tokio tipo įrišimų aptinkama ir daug vėlesniais amžiais – VU bibliotekoje galima pamatyti XVII–XVIII a. rankraštį, pavadintą „Knyga, skirta kontroliuoti, kaip atliekama baudžiava“, kuris yra būtent tokio įrišimo pavyzdys.

„Laikui bėgant vaško lenteles keitė pergamentas, vėliau – popierius ir sudarė sąlygas raštui ir knygai intensyviau plisti bei spaudai atsirasti. Europoje knygrišystė suklestėjo viduramžiais, suintensyvėjus knygų prekybai. Tuo metu knygos buvo įrišamos ne tik vienuolynuose, valdovų dvaruose ar teismų raštinėse (čia dirbantys raštininkai knygas surišdavo pačiu paprasčiausiu būdu – prirašytus lapus tiesiog pritvirtindavo prie odos lakšto), bet ir besikuriančiuose knygrišių cechuose, kurių XVI a. atsiranda ir Lietuvoje. Gana žymus buvo Vilniaus knygrišių cechas“, – pasakojo knygrišys.

Anot R.Supranavičiaus, vyravo du pagrindiniai knygų įrišimo būdai: mediniai kietviršiai sujungiami su knygos bloku ir aptraukiama oda (įrišas nuolatine nugarėle); vėliau išplito kitas būdas – pagal susiūto ir suformuoto bloko matmenis atskirai daromas viršelis, dažniausiai kartoninis, ir šios dalys sujungiamos (įrišas tuščiavidure nugarėle). Viršelis kartais buvo aptraukiamas puošniais audiniais.

„Lietuvoje knygrišių cechuose besidarbuojantys meistrai iš italų ir vokiečių perėmė tradiciją odinius knygų viršelius dengti įvairių metalo rūšių (sidabro, bronzos ir kt.) apkaustais. Knygų viršeliai buvo gražinami įspaustų raštų ir tautiniais motyvais – vyravo dobilo, rūtos, ąžuolo lapo su gilėmis atvaizdai. Labai dažnai įspaudžiami herbai, superekslibrisai, pačios knygos kaustomos įvairiomis figūrinėmis sąsagomis ir kampainiais“, – pasakoja knygrišys.

Knygoms aptraukti dažniausiai buvo naudojama jaučio oda, tačiau jos buvo rišamos ir pergamentu iš avių, asilų odos ar net balintos kiaulės oda. Žinoma, vyravo ir augalinės kilmės medžiagos – šilko, aksomo, drobės audiniai, iš kurių padaryti viršeliai taip pat būdavo dekoruojami metalinėmis plokštelėmis.

Metaliniai knygos „Faber Basilius. Thesaurus eruditionis scholasticae“ apkaustai. (Organizatorių nuotr.)

Išskirtiniai viršeliai

Žiūrint į senąsias knygas, negalima nepastebėti knygų puošnumo. Ypač prabangūs VI–XII a. rankraštiniai Bizantijos ir Vakarų Europos pergamentiniai kodeksai, kurių apdarai puošiami dramblio kaulo raižiniais, brangakmeniais inkrustuotais aukso apkalais ar emalės plokštelėmis.

„Ypatingu puošnumu pasižymėjo retesnių bažnytinių knygų viršeliai – jie buvo dengti dramblio kaulo, aukso, sidabro arba emalio plokštelėmis su įvairiais išraižytais vaizdais, knygos puoštos nėriniais, siuviniais, įspaudais, tapytais arba raižytais ornamentais“, – pasakoja restauratorius.

Prabanga pasižymėjo ir dekoravimo menu išsiskyrė valdovams bei didikams rišamos knygos. Anot R.Supranavičiaus, nereikia stebėtis, kad jos buvo labai puošiamos ir turėjo išskirtinę išvaizdą: knygos turėjo ypatingą vertę, buvo ne tik informacijos šaltinis, bet ir rodė žmogaus statusą – juk įsigyti jų galėjo tik turtingiausieji. "Kiekvienas didikas laikė garbe turėti turtingą biblioteką“, – sako ekspertas.

Kaip pavyzdį jis mini Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto knygų kolekciją. Jų viršeliai išpuošti rulečių, pavienių spaudų ir plokštelių įspaudais, naudojant gryno aukso lakštus.

Renesanso epochoje plito iš Rytų šalių perimti įrišimo ir puošybos būdai. Knygos puoštos odiniais auksintais kietviršiais, sudėtingais ornamentais, pavyzdžiui, arabeskų (piešinio ornamentas iš susipynusių stilizuotų augalinių arba geometrinių elementų) motyvais. Kaip popieriaus dekoravimo būdas atsiranda marmuravimo technika, kuri buvo naudojama puošiant ne tik knygas, bet ir atskiras baldų detales. Barokas į knygų įrišimą įnešė masyvesnį stilių, labiau su augaliniais ornamentais.

Knygos turėjo ypatingą vertę, buvo ne tik informacijos šaltinis, bet ir rodė žmogaus statusą – įsigyti jas galėjo tik turtingiausieji.

Amato mokymo subtilumai

Pasak restauratoriaus, jei kada tektų apsilankyti knygrišio darbo vietoje, iškart atkreiptumėte dėmesį į jo darbo įrankius: presus, spaustuvus, siuvimo stakles ir nesuskaičiuojamą kiekį smulkių techninių prietaisų, tokių kaip gludinimo kauliukai, teptukai, įvairiausi šrifto spaudai. Norint išmokti jais naudotis ir įvaldyti knygrišystės technikas, tiek anksčiau, tiek dabar tenka įveikti ilgą ir sudėtingą mokymosi etapą.

„Senajame Vilniaus knygrišių ceche veikė pakopinė mokymo sistema: mokinys, pameistrys, meistras. Ceche mokinys ir pameistriai mokėsi dvejus metus, tada turėdavo trejiems ketveriems metams vykti pasimokyti svetur – dažniausiai į Krokuvą, o grįžę per šešias savaites turėdavo pateikti šešias skirtingu stiliumi įrištas knygas. Atlikus šią užduotį meistrai spręsdavo, ar mokinio knygos įrištos tinkamai ir parodytas meistriškumas vertas meistro statuso. Jei vis dėlto pameistrys mokytojams savo talentą įrodydavo, tradiciškai reikėdavo iškelti meistrams puotą. Tik tuomet galėjai tapti tikru meistru“, – pasakoja R.Supranavičius.

Tačiau puotos amžinai nesitęsė ir tradicinė knygrišystė užleido vietą pramoninei: knygos pradėtos įrišti mašinomis spaustuvėse, o rankomis rišami tik užsakomieji vienetiniai darbai. Knygrišystė tapo taikomojo dekoratyvinio meno sritimi, kurią Lietuvoje XX a. labiausiai išpopuliarino Tadas Lomsargis Prancūzijoje gimusiu art deco stiliumi. Nuo tada knygrišiai amatą puoselėja eksperimentuodami su įvairiomis medžiagomis, pradedant roplių, žuvies oda, baigiant porcelianu, plastiku ar net kailiais. Išbandomos ir įvairios technologijos – nuo pynimo, siuvinėjimo iki dažymo, taikant inovatyvius įrišimo būdus.

Lietuvoje knygrišius vienijančios mokyklos šiuo metu nėra, tačiau amato tradicijas išsaugoti padeda beveik 20 metų veikianti Vilniaus knygrišių gildija. Joje susirinkę meistrai – restauratoriai, dailininkai, odininkai – atlieka istorinius ar kuria meninius įrišus. Jie amato mokėsi individualiai užsienio mokyklose (Švedijoje, Italijoje, Ispanijoje, Vokietijoje ar kaimyninėje Estijoje) ir savo žinias pritaiko didžiausiose šalies bibliotekose.

1664 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero pakartotinė privilegija Vilniaus knygrišių cechui ir potvarkis, kaip cechas turi veikti ir kaip jo nariai elgtis. (Organizatorių nuotr.)

„Svarbiausia neužsisklęsti. Knygrišystės amatas bus gyvas tiek, kiek bus gyvas knygrišių noras juo dalytis“, – sako R.Supranavičius.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių