A. Kaušpėdas: Didžiojoje Britanijoje įvyko proletarinė revoliucija

Pasak grupės lyderio, „Ančiai“ atėjo toks laikas, kai grupė suprato įvykdžiusi savo tikslus, todėl sceną nori palikti su trenksmu, oriai užbaigti savo koncertinę veiklą.

– Praeitą savaitę britai paskelbė norintys skyrybų su ES, grupė „Antis“ kiek anksčiau tą pačią savaitę paskelbė išsiskirstanti ir baigianti koncertinė veiklą. Bene pradėjote išsiskyrimų grandinę, tačiau kaip vertinate susiklosčiusią pastarojo meto situaciją?

– Manau, kad „Anties“ sprendimas  yra logiškas, na, o Didžiosios Britanijos sprendimas yra nelogiškas. Manau, kad Didžiojoje Britanijoje įvyko proletarinė revoliucija. Jos atsitinka kartais. Buvo Prancūzijoje, buvo Rusijoje. Galbūt tai reikėjo patirti ir anglams. Na, dabar jie statys viską iš naujo. Galbūt tai reikalinga tolesniam jų brendimui.

Mums, „Ančiai“, atėjo toks laikas, kai supratome, kad jau įvykdėme savo tikslus. 2014-aisiais sėkmingai koncertavome arenose, turėjome ne vieną koncertą įvairiuose miestuose ir miesteliuose, parodėme savo 30-mečiui skirtą programą ir norime su trenksmu, gražiai ir oriai užbaigti savo koncertinę veiklą.

– Kokie buvo tie 32 metai nuo „Anties“ įkūrimo su visais išėjimais ir sugrįžimais ant scenos?

– „Antis“ ir mano, ir mano draugų gyvenime užima labai svarbią vietą. Galbūt ir todėl, kad tai nėra kažkoks vienasmenis projektas, jis susijęs ir su Lietuvos atgimimo istorija. Mes pagarbiai į šį projektą žiūrime. „Roko maršų“ laikais, kai buvome pakylėti iki „dainuojančios revoliucijos“ lyderių statuso, drąsinome žmones būti laisvus, išsilaisvinti iš imperijos gniaužtų.

Šiais laikais mes radome savų temų – kalbėjome apie tam tikrus socialinius reiškinius, miesčioniškumą, blogus santykius tarp žmonių, tam tikrą dirbtinumą, kapitalizmo grimasas. Dabar, pažvelgus atgal, matyti, kad buvo dvi „Antys“. Viena – atgimimo laikų, kita – naujųjų laikų. Jos abi yra svarbios, jos abi išleido po tris didelius kompaktinius diskus, taip susibalansavo praeitis ir dabartis.

– Apie „Antį“ ir Jus patį yra sukurtas filmas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“. Turbūt visi sutiktų, ir filmas tai parodo, kad Lietuvos žmones „dainuojančiai revoliucijai“ išjudino dainuojanti „Antis“. Tuo metu jautėtės tais, kurie įneša svarių pokyčių?

– Jautėme labai didelę atsakomybę. Niekas to atgimimo, išsilaisvinimo revoliucijos neplanavo – ji vyko labai spontaniškai. Reikėjo vienijančių reiškinių, grupių ir žmonių, kurie galėtų drąsinti žmones, kalbėti apie tai, kad mes galime.

Mes nebuvome politiškai angažuoti, bet buvome iškart integruoti į Sąjūdžio judėjimą, aš pats buvau Sąjūdžio Tarybos, iniciatyvinės grupės narys. Tai priėmiau kaip tam tikrą įpareigojimą, kaip garbę būti pačiu iškiliausiu kritiniu metu kartu su tauta.

– Dar ir šiandieną neretai galima išgirsti žmones sakant „ne už tokią Lietuvą kovojome“. Už kokią Lietuvą drąsiais pareiškimais, laisvės dvasia, dainomis kovojo „Antis“?

– Turime Lietuvą tokią, kokią sukūrėme. Ir jei mes kaltiname kažkokius išorinius veiksnius, kad mums neleidžia Lietuvos kurti, manau, kad klystame. Padarėme labai daug. Tie žmonės, kurie yra proaktyvūs, energingi, pasiekė labai daug.

Tačiau ir politikoje, ir viešajame gyvenime galbūt laikas matyti daugiau jaunimo. „Antis“ savitai siunčia jaunimui žinutę pakeisti mus, politinį elitą, Lietuvą  pačia geriausia to žodžio prasme. Judėkime į priekį.