– Romo Kalantos auka vadinama pilietinio pasipriešinimo simboliu. Kaip jūs suprantate šį simbolį?

– R. Kalantos žygdarbis Lietuvai yra pasiaukojimo ir didvyriškumo simbolis. Jaunuolio susideginimo aktas Kaune sukėlė didelių neramumų, ypač tarp jaunimo, tuo labiau kad tuometė sovietinė valdžia elgėsi bjauriai – viską slėpė, melavo. Kalantos auka daugelį lietuvių privertė susimąstyti, kas yra laisvė ir kokia jos kaina.

Tokia jau žmogaus prigimtis – visi žmonės nori gyventi gerai, o tam reikia būti laisviems. Žmogus galvoja, kaip jam tapti laimingam, kokiu būdu išsipildyti kaip asmenybei. Ir atranda, kad tas išsipildymas galimas tik laisvės sąlygomis. Laisvė – tai erdvė, kurioje būdamas, ir oras, kuriuo kvėpuodamas, gali tapti savimi.

Laisvė yra išorinė ir vidinė. Daugiausia žmonės kalba apie išorinę laisvę, už ją kovoja. Nusikaltėliai yra baudžiami apribojant jų išorinę laisvę, t. y. uždarant juos į kalėjimą. Įkalinti žmogų iki gyvos galvos, ko gero, yra pati didžiausia bausmė. Jeigu gyveni okupuotoje šalyje, kur veikia svetimas režimas, kur ribojama tavo laisvė, iš esmės, sėdi kalėjime. Visi okupaciniai, totalitariniai režimai, visokios vergovės atima laisvę iš žmonių ir paverčia juos vergais, baudžiauninkais arba, pavyzdžiui, sovietiniais zombiais.

Sąjūdžio laikais mes kovojome už išorinę laisvę, sakėme: „Šalin okupanto batai, Lietuva bus laisva!“ Tačiau šalia išorinės laisvės yra svarbi ir vidinė, kuri pasiekiama daug sunkiau, asmeniškai ir priklauso nuo žmogaus sąmoningumo lygio. Tikroji laisvė yra ne troškimų įgyvendinimas, o troškimų suvaldymas.

– Jūs manote, kad vidinė laisvė yra galima, net jei sėdi kalėjime?

– Psichoterapeutas, humanistas, pasaulinio garso mąstytojas Viktoras Franklis, būdamas įkalintas vokiečių koncentracijos stovykloje, išsaugojo savo vidinę laisvę ir dėl to sugebėjo iškęsti nežmoniškas stovyklos sąlygas. Franklis tai aprašė knygoje „Žmogus ieško prasmės“. Vidinė laisvė padeda bet kokiomis sąlygomis išsaugoti išorinės laisvės siekį. Tačiau, jeigu išeičiau į tribūną ir sakyčiau: „Būkite viduje laisvi“, – manęs niekas nesuprastų. Tačiau, jeigu pasakyčiau „Būkime laisva tauta, būkime laisvi nuo okupacijos, nuo sovietų!“ – visiems viskas bus aišku. Mes priešinamės viskam, kas mus riboja iš išorės, tačiau neretai prisitaikome prie vidinės laisvės apribojimų, nes tuos ribojimus ar priklausomybes patys ir sukuriame.

Gali būti du priešinimosi būdai: pirmas – pasyvus, kai pasirenkame išgyvenimo strategiją, kai nori tiesiog asmeniškai išlikti gyvas, ir antras – aktyvus, kai renkamės gyvenimo strategiją, kai norime būti laisvi, norime gyventi, ieškome sąjungininkų, buriamės kaip tauta.

Šalia išorinės laisvės yra svarbi ir vidinė, kuri pasiekiama daug sunkiau, asmeniškai ir priklauso nuo žmogaus sąmoningumo lygio.

Geras pavyzdys yra baltarusiai, kurie buvo subrendę išorinei kolektyvinei laisvei ir, kai įvyko rinkimai, tiksliau, jų falsifikacija, žmonės išėjo į gatves, reiškė solidarumą, reiškė pasipriešinimą, valią būti laisvi. Tačiau buvo baisus, brutalus valdžios atsakas. Galiausiai, iš išorinės laisvės siekio, tautos strategija pasikeitė į išgyvenimo strategiją. Kiekvienas pradėjo galvoti – aš noriu likti gyvas, todėl atidėsiu laisvės klausimą į šoną, vėlesniam laikui, nes šiandien man tiesiog reikia išgyventi. Štai kodėl jau kurį laiką Baltarusijoje nėra jokių didesnių pasipriešinimo įvykių.

Ukrainiečiai pasipriešino ir taip stipriai, kaip niekas nesitikėjo. Jų pasipriešinimui buvo labai svarbi patirtis, kurią buvo sukaupę po pirmojo, antrojo Maidano, po 2014-ųjų įvykių, po dalinės šalies okupacijos, Krymo aneksijos. Tai sutelkė žmones.

Manau, kad karas Ukrainoje, kuris pareikalavo tiek aukų, kuris suniokojo šalį, yra kažkuria prasme ir Dievo dovana, kuri suvienijo Ukrainą. Dar niekada Ukraina nebuvo tokia galinga dvasiškai – laisvės, pasipriešinimo, moraline prasme. Tokios valios gali tik pavydėti.

– Jūsų besiklausant atrodo, kad, viena vertus, mes savyje turime ir baltarusių išgyvenimo patirties, ir ukrainietiškojo pasipriešinimo. Yra mumyse ir vienos, ir kitos tapatybės. Po truputį analizuodami savąjį, lietuvišką, kelią į nepriklausomos tautos tapatybę, pradėjome kalbėtis nuo R. Kalantos, bet yra ir kitų įvykių, kurie po truputį veda mus į aplinkybes, kai atsiranda Sąjūdis, kai telkiamės ir kai įvyksta tautos virsmas?

– Mano galva, visuotinis tautos virsmas yra Baltijos kelias. Tai iš tiesų fenomenalus įvykis, apėmęs visas tris Baltijos šalis. Jis buvo skirtas 50 metų Ribentropo-Molotovo paktui paminėti ir viešai pasmerkti. Sąjūdis jau buvo subrandinęs mintį, kad tautai reikia eiti iki galo – atkurti nepriklausomą valstybę. Taikiai, be prievartos reikšti savo valią – susikabinus milijoninėje grandinėje, vien su gėlėmis rankose. Tai buvo karštai trokštančių laisvės žmonių valios demonstravimas. Kiekvienas žmogus tarsi morališkai pasirašė, kad nori gyventi laisvoje, nepriklausomoje šalyje. Baltijos kelias padarė milžinišką įspūdį visam pasauliui. Kita vertus, pamačiusi akcijos mastą, netgi buvusi marionetinė Lietuvos valdžia atsisakė represijų. Milicija nei siautėjo, nei stabdė žmones, važiuojančius į Baltijos kelią. Sąjūdis labai laiku ir išmintingai išnaudojo sovietinio režimo krizės metu atsiradusias palankias sąlygas išreikšti laisvės valią ir taikiai pasipriešinti. Todėl galime dėkoti istoriniam kontekstui ir didžiuotis, kad susiorganizavome, kad nepraleidome progos, kad ėjome ne iki kažkokio menamo pagerinto socializmo su „žmonišku veidu“ ar perestroikinio suvereniteto, o iki visiškos nepriklausomybės ir laisvės.