Medžių architektūra

Lietuvos architektūrą pasauliui šioje bienalėje pristatys Lietuvos architektų sąjungos (LAS) projektas „Medžių architektūra: iš vietos šaknų virsta“.

„Venecijos architektūros bienalė rengiama kas dvejus metus. Tai pagrindinė pasaulio architektūros arena. Joje atstovaujama valstybė. Valstybė, nusprendusi dalyvauti, parodo savo brandą“, – sakė konkursą laimėjusios LAS vadovas ir ekspozicijos idėjos autorius bei kuratorius kaunietis Gintaras Balčytis.

Jis atkreipė dėmesį, kad architektūra sudaro didelę ir labai matomą valstybės kultūros dalį. „Tai yra svarbi valstybės identiteto dalis“, – teigė G. Balčytis.

Architektai savo idėjomis ir darbais turi labai didelės įtakos visai aplinkai. „Ir ne tik vizualine prasme. Mūsų pasakojimas ekspozicijoje ir yra apie tai“, – kalbėjo LAS vadovas.

Lietuvos paviljone pristatomi įgyvendinti arba įgyvendinami Lietuvos architektūros kūriniai, kuriuose brandūs medžiai ir pastatai – vieningi partneriai, apibūdina kūrėjai, pridurdami, kad „medis ar medžių grupės šiuose pastatuose tampa architektūrinės idė̇jos atspirties tašku bei vietos tapatybės ašimi“.

Pasiruošimas bienalei truko pusantrų metų. Buvo paskelbtas konkursas ekspozicijos idėjai ir jos įgyvendinimui.

LAS pirmininkas sakė, kad architektų sąjungai buvo tiesiog privalu dalyvauti šiame konkurse. Kaip ir visi kiti norintys, rašė projektą. Ir laimėjo.

Idėja: „Archi / Tree / tecture” koncepcija II. Lietuvos architektų sąjungos archyvo nuotr.

Nenukirsto nauda

Tuo metu, kai buvo brandinama ekspozicijos idėja, per šalį nuvilnijo atvejų, kai miestuose, vykdant statybas, buvo beatodairiškai iškirsti galingi medžiai. Tai ir pasufleravo temą.

„Būsimoje ekspozicijoje norime pakviesti architektus ir visuomenę permąstyti esamus ir atverti naujus mąstymo būdus. Mūsų idėjos centre yra architektūra, kurioje gyvas medis tampa aktyviu veikėju ir partneriu, įkvepiančiu architektūrą ir tuo pačiu saugančiu esamą ekosistemą bei vietos istorijos tęstinumą. Tai pasakojimas apie nenukirsto medžio, kuris skatina atrasti originalius architektūros sprendimus, naudą. Pastaraisiais metais matėme ne vieną atvejį, kai medžiai, vietoj to, kad būsimos statybos vietoje būtų išsaugomi kaip svarbi vietos tapatybės dalis, buvo iškertami. Turėtume pradėti ieškoti būdų, kaip kurti architektūrą išsaugant medžius, gyvybę. Lietuvos paviljono ekspozicijoje Venecijoje norime parodyti, kad tam egzistuoja sprendimai ir galime jais pasinaudoti“, – koncepciją apibūdino G. Balčytis. Architektui reikia drąsos, polėkio, nes būtent architektas yra tarpininkas tarp bendruomenės ir vystytojų, investuotojų.

Turėtume pradėti ieškoti būdų, kaip kurti architektūrą, išsaugant medžius, gyvybę.

„Architektūra nėra saviraiškos priemonė. Dailininkas atsisėdęs gali tapyti bet ką, kas jam šauna į galvą. Architektūros niekas nekuria sau. Tai labai brangus užsiėmimas. Tačiau galutinis variantas iš esmės priklauso nuo architektų. Nuo jų priklauso, kaip atrodo miestai. Šiuo atveju, ar jie bus žali, ar tik iš asfalto, išbetonuoti“, – teigė kaunietis.

Jis sakė, kad ekspozicija norima idėją perduoti visiems: ir pasauliui, ir Lietuvai. Gamtos saugojimo, klimato kaitos temos, architektūros kaip meno vertės klausimas yra globalūs, aktualūs visuose pasaulio kampeliuose.

Pozityvioji patirtis

Paviljone pasitelkta pozityvioji Lietuvos architektūros patirtis, sustiprinta meninių instaliacijų galimybių, videografikos, filmuotos medžiagos.

Pristatymui atrinkti septyni tarptautiniu ir nacionaliniu mastu pripažinti ne tik šiuolaikiniai pastatai, bet ir daugiau kaip pusšimtis statinių, kurių idėjiniame epicentre – architektūros objektų partneriais tapę sklype augantys medžiai.

Tikimasi, kad šie pavyzdžiai įžiebs naujas diskusijas ir įkvėps galimybių studijas apie „gamtos elementų praradimus urbanizuotose teritorijose, to reikšmę pažeistoms vietos ekosistemoms, bendruomenėms, kolektyvinei atminčiai ir architektūrai“.

Ekspozicijos kūrėjai orientuojasi į įvairias suinteresuotas grupes: architektus, dizainerius, mokslininkus, menininkus, verslo atstovus, pramonės specialistus, sprendimų priėmėjus, akademikus ir plačiąją visuomenę.

Manoma, kad „tai bus puiki galimybė dalytis žiniomis ir idėjomis architektūroje, urbanistikoje ir visuomenės kultūroje skatinant bendradarbiauti, kuriant ir puoselėjant tvarią aplinką.“ Teigiama, kad tuo pačiu ekspozicija veiks ir kaip „atvira tarptautinių, tarpdisciplininių diskusijų ir idėjų mainų platforma ateities įsivaizdavimui ir būsimų architektūros krypčių proklamacijai kurti.“

Vaizdas: „Archi / Tree / tecture“ koncepcija – beprasmiškas medžių kirtimas miestuose. Medžio kelmas. G. Česonio nuotr.

Penktas kartas

Tai penktoji Venecijos architektūros bienalė, kurioje dalyvauja Lietuva. Ankstesnių mūsų šalies ekspozicijų temos buvo labai skirtingos. G. Balčytis atkreipė dėmesį, kad šiemet pirmąkart šioje bienalėje ekspoziciją kurti patikėta architektams. Ankstesnės buvo atiduotos tarpdisciplininiams menininkams.

2016 m. Lietuva kartu su Latvija ir Estija prisistatė „Baltijos paviljone“. 2018 m. Nomeda ir Gediminas Urbonai įgyvendino projektą „Pelkių paviljonas“.

2021 m. kurtas kosminės architektūros projektas „Planeta iš žmonių“, po to sekė Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos projektas „Vaikų miško paviljonas“.

Lietuvos kūrėjų idėjas ir vizijas viešo konkurso būdu atrenka Lietuvos kultūros tarybos architektūros srities ekspertai.

Šiųmetė Venecijos architektūros bienalė rengiama devynioliktą kartą.

Bienalėje pristatomi objektai

Poilsio namai „Žilvinas“ Palangoje (1969 m., architektas – A. Lėckas), kurio projekto idėja yra sukonstruota kaip medis miške.

Išskirtinės estetikos, architektūrinio skaidrumo, pajūrį simbolizuojančio banguoto stogo formos, medinių konstrukcijų vasaros skaitykla Palangoje (1968 m., architektas – A. Čepys), kurioje seni medžiai yra pastato viduje ir „praduria“ stogą.

Medinių konstrukcijų, originalios modernizmo formų interpretacijos parodų paviljonas „Kupeta“ Palangoje (1968 m., architektas – A. Čepys) su medžiais, esančiais pastato kieme, atspindi sovietmečio architektūros palikimą, kuris vis labiau domina pasaulio architektūros tyrėjus.

Šiuolaikinį laikotarpį žymi Vilkaviškio autobusų stotis (2020 m., architektas – G. Balčytis), kurioje esami sklypo medžiai padiktavo pastato idėją ir atlieka pagrindinį kompozicinį vaidmenį.

Baigiami rengti medinių konstrukcijų Valstybinių miškų urėdijos būstinės (2023 m., architektai – G. Ubarevičiūtė, G. Mamavičius, O. Lozuraitytė, P. Išora, G. Černiavskaja) ir medinių konstrukcijų Druskininkų autobusų stoties pastato projektai (2023 m., architektas – G. Balčytis) su esamais brandžiais sklypo medžiais pastato vidinėse erdvėse pristatys ateities medinės architektūros vizijas.