Kas parašyta, išlieka: J. Jablonskio gyvenimo pėdsakais

2015-aisiais minėjome išskirtinės asmenybės – Lietuvos kalbininko, publicisto, pedagogo, vadovėlių autoriaus, literatūrinės lietuvių kalbos normintojo, įvairiausių mokslo sričių terminologo Jono Jablonskio (1860–1930) – 155-ąsias gimimo metines.

Apie J.Jablonskio gyvenimą ir nuopelnus Lietuvos kultūrai rašyti sunku ir rizikinga, kadangi apie jį išleista daug leidinių bei publikuota gausybė straipsnių. Vis dėlto prisiminti ir priminti visuomenei apie išskirtinę J.Jablonskio asmenybę verta.

Unikalus artefaktas

Lietuvos švietimo istorijos muziejus parengė jubiliejinę virtualią parodą "Atminties spalvų retrospektyva. Kalbininkui Jonui Jablonskiui – 155", pasakojančią apie jo gyvenimą ir nuveiktus darbus švietimo ir kultūros srityje. Ypač didžiuojamės galėdami virtualioje parodoje pristatyti vertingą, unikalų eksponatą – J.Jablonskio laišką, adresuotą Juozui Damijonaičiui.

Laiške autorius prašo J.Damijonaičio surasti jo pažįstamai Zofijai Jucevičaitei-Nečajevienei mokytojos darbą kurioje nors lenkų ar rusų mokykloje. J.Jablonskis rašo, kad "ji labai reikalinga (duonos ir) darbo". J.Jablonskis laiške užsimena, kad būtų gerai, jeigu J.Damijonaičio iniciatyva būtų organizuoti lietuvių kalbos kursai tiems mokytojams, kurie neseniai sugrįžo iš Rusijos (nuo 1919 m. J.Damijonaitis dirbo Kauno miesto ir apskrities švietimo instruktoriumi). Tikėtina, kad laiškas parašytas 1919 m. rugsėjo 21 d.

Nesvetinga gimtinė

1885 m. baigęs Maskvos universitetą, J.Jablonskis grįžo į Lietuvą, tačiau joje nebuvo sutiktas svetingai – darbo paieškos buvo bevaisės. Vilniaus apygardos mokyklų kuratorius jo nepriėmė. Pasikartojo XIX a. antrosios pusės situacija, kai išsilavinę jaunuoliai, baigę aukštuosius mokslus užsienyje, Lietuvoje buvo nepageidaujami. Taip atsitiko ir J.Jablonskiui. Tik 1887 m. jam pavyko įsidarbinti Marijampolės teisme, tačiau neilgam. 1889 m. sausio 26 d. J.Jablonskis buvo paskirtas Mintaujos (dab. Jelgava) berniukų gimnazijos senųjų kalbų mokytoju. Gavęs vietą gimnazijoje, J.Jablonskis galėjo lengviau atsikvėpti (jau vien dėl to, kad gimnazijos mokytojų atlyginimai buvo gana dideli). Ten ir prasidėjo tikrasis pedagogo, kalbininko, publicisto, švietėjo ir mokslininko gyvenimas.

J.Jablonskis gyveno ir dirbo ypač sudėtingu ir pavojingu, istoriniais įvykiais išsiskiriančiu laikotarpiu. Visas J.Jablonskio gyvenimas – tai nuolatinė, alinanti, ilga ir sunki gyvenimo kelionė, kurios metu jam teko būti ir mokytoju, ir kontrabandininku, teko patirti ir tremtinio dalią.

Maskva–Lietuva–Mintauja–Revelis–Pskovas–Šiauliai–Vilnius–Panevėžys–Brestas–Gardinas–Veližas–Voronežas–Vilnius–Kaunas – tai ne turistinis kelionių maršrutas, o sudėtingas mėtyto ir vėtyto talentingo lietuvių mokslininko, kalbininko, didžiais darbais paženklintas gyvenimo kelias.

Geriau pažinti asmenybę, įvertinti jo palikimą galime tik susipažinę su amžininkų prisiminimais. O tokių publikacijų gausu tarpukario Lietuvoje ėjusiame leidinyje Lietuvos mokykla, 1921, Nr. 12.

Toli nuo Lietuvos

1889 m. J.Jablonskis apsigyveno Mintaujoje ir berniukų gimnazijoje pradėjo dirbti graikų ir lotynų kalbų mokytoju. Tais pačiais metais pradėjo rašyti straipsnius į literatūros, politikos ir mokslo laikraštį "Varpas".

Daugiausia straipsnių buvo skirta lietuvių kalbos dalykams. "Varpe" pirmą kartą mūsų raštijos istorijoje pradėta diskusija dėl lietuvių kalbos rašybos. J.Jablonskis "Varpui" parašė ir dviejų lietuviškų leidinių recenzijas: Jono Šliūpo knygos "Lietuviszkiejie Rasztai ir Rasztininkai" (Lietuviškieji Raštai ir Raštininkai, 1894, Nr.1) ir Jono Basanavičiaus knygos "Etnologiškos smulkmenos" (1894, Nr. 2).

1890 m. Vinco Kudirkos iniciatyva Mintaujoje gyvenę lietuviai inteligentai susibūrė į "Literatiškąją komisiją", kurios pirmininku išrinko J.Jablonskį. Komisijos tikslas buvo rašyti straipsnius ir rūpintis "Varpo" platinimo reikalais. J.Jablonskis globojo ir gimnazijoje slaptai veikusią "Kūdikio" (1890–1891) draugiją.

Buvęs J.Jablonskio mokinys Mintaujoje, būsimasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona prisiminimuose rašė: "Mintaujoje radau jau susidariusią slaptą lietuvių mokinių draugiją, vardu "Kūdikis". Į ją priderėjo tik vyresniųjų klasių mokiniai, gimnazistai ir realistai, nors šių antrųjų tebuvo keli. Draugijėlė turėjo ir savo knygynėlį, sudarytą daugiausia iš lietuviškų ir lenkiškų knygų. Mokiniai rinkdavos, kartas nuo karto pasiskaitydavo lietuviškų laikraščių, slapčia atgabentų iš užsienio, mėgindavo versti iš svetimų kalbų į lietuvių kalbą. Jų vertimų tikslas buvo pramokti lietuviškai rašyti. (...) Kilus svarbesnių klausimų, vienas kuris nueidavo į Jablonskį pasitarti, nes jis buvo autoritetas visiems. Ypač svarbus klausimas buvo, kurs mokslas pasirinkti išėjus gimnaziją ar šiaip jau vidurinę (aukštesnę) mokyklą. Tai rūpėdavo ypač Jablonskiui.

"Rinkitės tokį mokslą, kurį išėję galėtumėte palikti Lietuvoje, savo žmonių tarpe. Lietuvon grįžti po mokslo neužkirstas kelias gydytojui, advokatui ir kunigui". Mat, tos nuomonės buvęs ir gydytojas Petkevičius (p-lės G.Petkevičaitės tėvas), kurs savo sūnui įsakęs vieną iš tų trijų profesijų pasirinkti, nors šis labai norėjęs būti matematiku ar inžinieriu. Reikia pirmiausia žiūrėti ne to, kas labiausiai tinka, bet kas reikalingiausia Lietuvai."

Lietuvybei tarnavo ir šeima

Tuo metu J.Jablonskio gyvenime įvyko ir asmeninių pokyčių. 1890 m. liepos 24 d. Švobiškio evangelikų reformatų bažnyčioje trisdešimtmetis J.Jablonskis susituokė su išsilavinusia lietuvaite Konstancija Sketeryte. Tikėtina, kad pirmieji santuokos metai, pragyventi Mintaujoje, buvo patys gražiausi ir laimingiausi. Ten 1892 m. gimė vyriausiasis Jablonskių sūnus Konstantinas, vėliau dukros: Ona – 1894 m. ir Julija – 1896 m.