Kalėdos tarpukariu: be dovanų karštinės neapsieita

Kalėdų šventės visada atnešdavo ne tik džiaugsmo, bet ir rūpesčių. Taip buvo ir tarpukariu (1919 –1940 m.) Kaune. Kol laikinojoje sostinėje vaikai džiaugdavosi žaliaskarėmis eglutėmis ir laukdavo Kalėdų diedo, jų tėveliai įsisukdavo į pasiruošimo šventei karuselę.

Nuo ridikiulių iki "Buick‘o"

Atspėkite, kas buvo pirmieji Kalėdų pranašai tarpukario Kaune? Nesunku numanyti, jog tai – vienas už kitą geresnius dovanų pasiūlymus teikę prekybininkai. Savo kalėdinių reklamų kampaniją jie pradėdavo dar gruodžio viduryje.

Štai "Paramos" krautuvė skelbė, kad gali pasiūlyti Kalėdų dovanoms įsigyti "nebrangiomis kainomis ridikiulių, šilkinių kojinių, kaklaraiščių", o jei dovanų pritrūktų, tai ten pat galima nusipirkti ir vyno ar papuošalų eglutei. Geriausia dovana – tai radijo imtuvas – mirgėjo begalėje skelbimų. Juk kiekvienas žino, kad "Kalėdos linksmos tik tada, kai groja "Siera radijo". Nuo išradingų "Siera radijo" skelbimų neatsiliko ir "Philips", "Telefunken" radijo imtuvų pardavėjai. Ir kaipgi nedovanosi tokios visur tinkančios dovanos! Reklamose imtuvai buvo įtaisomi ant eglės šakelės, juos rogėse vežė Kalėdų Senelis, o kaip švytėjo prie Kalėdų eglutės įsitaisiusių, radijo besiklausiančių šeimos narių veidai!

Į puikių dovanų sąrašą reikėtų įtraukti ir maisto gaminius. Žurnalistai teigia, kad būtent maisto produktai buvo bene populiariausios dovanos artimiesiems. Kumpiai, antys, žąsys, kalakutai būdavo siunčiami giminaičiams į užsienį ar išvežami pas artimuosius į kaimą. Aukso amžių per Kalėdas išgyveno ir saldainių, šokoladų ir kitokių saldžių gėrybių pardavėjai. Juk saldumynai – pačios geriausios dovanos vaikams.

Vaikai ir jų mamos buvo ypač mėgstama prekybininkų auditorija. Spaudoje mirgėjo nuotraukų, kuriose pozuojantys vaikai skambina Kalėdų Seneliui, rašo jam laišką, ar, plačiai šypsodamiesi, džiaugiasi jau gautomis dovanomis. Vaikų dovanų asortimento lyderiai buvo žaislų pardavėjai. "Mamytės! Jūsų vaikai bus patenkinti, jeigu jūs pirksite savo vaikams žaislų pirmojoje žaislų krautuvėje" pas J. Volpianskį – reklamavosi viena iš žaislų parduotuvių. Tarp dovanojamų žaislų puikavosi lėlės, mašinėlės, arkliukai, pliušiniai žvėreliai, loto, "gyvųjų paveiklsų aparatai", elektros motorų modeliai ir kt.

Kaip tinkamos dovanos suaugusiesiems siūlyti odekolonai, kvepalai, knygos, muzikos plokštelės. O tie, kurie parėjusiais metais buvo labai geri ir gausiai taupė, raginti pa(si)dovanoti net "Buick" markės automobilį. Nuo tiek pasiūlymų galėjo ir nervai pakrikti. Ir apie tai buvo pagalvota! Reklamose ant Kalėdų eglutės šakelėse lingavo puikus kalėdinis pirkinys – priemonė nervams "Pinosan – sanitas".

Šventinių dovanų etiketas

Išspręsti dovanų klausimą laikinosios sostinės gyventojams buvo ir lengva, ir tuo pačiu metu sunku. Nors laikraščiuose mirgėjo aibės šventinių reklamų, siūlančių būtinai įsigyti vieną ar kitą prekę dovanoms, tačiau pirkėjams reikėdavo būti atidiems, nes šventinės kainos ne visada atitikdavo kauniečių piniginės turinį. Negana to, anuomet, prieš perkant dovaną, dar reikėjo prisiminti etiketą – ką kam galima dovanoti.

Čia į pagalbą ateidavo visažinė spauda. 1929 m. viename laikraščių apie Kalėdų ryšulėlių (kalėdinės dovanos) dovanojimą buvo rašoma: "Visiems to gražaus papročio šalininkams reikia pasakyti, kad Kalėdų dovanos, panašiai kaip ir Naujų Metų, gali būti sudarytos iš menkų mažmožių, kaip: saldumynų, gėlių, [...] brangakmenų, tualetinių reikmenų ir tam panašių". Tokias dovanas galėjo dovanoti tik vyresni arba turintys aukštesnį statusą asmenys. Užimantiems žemesnę socialinę ar turtinę padėtį tuo pačiu atsilyginti nederėjo.

Dovanomis apsikeisti galėjo tik "lygūs amžiumi ir padėtimi". Tad jei būtumėte ieškoję dovanos savo šeimos nariams, bičiuliams jūsų prideramų dovanų sąrašas būtų galėjęs išsiplėsti. Kaip teigė ano meto etiketo žinovai, artimiesiems dovanos galėjo būti "lygiai kuklios ir lygiai puikios". Dovanos net buvo išvardijamos konkrečiai: "Taip, kaip galima dovanoti [...] tuziną geriausios drobės nosinių, taip ir perlų-žemčiūgų šniūrelį vertėje 100.000 litų, jei kas tą išgali. Sidabro, aukso monetos, arba banknotas, pav. tūkstantinis, arba taip pat kuklus žibuoklių ryšulėlis, saldumynų dėžutė, arba pora trakėnų arklių, vis tai dovanos gali būti. Tas viskas priklauso nuo turtingumo ir santykių, kuriuose randasi dovanotieji ir priimantieji tas dovanas asmenys." Šiose kalėdinių dovanų "taisyklėse" buvo ir labai praktiškų patarimų. Rekomenduota neturtingiesiems dovanoti tik reikalingus daiktus ir tik geriau gyvenantiesiems švenčių proga galėjo būti įteikiami "malonūs akiai" dalykėliai.

Atskira kalba apie vedusių ir nevedusių šventines dovanas. Kalėdinė ar naujametinė dovana tapdavo padėkos ženklu už visus praėjusių metų gerus darbus, tik viengungiams dovanotojams reikėjo būti atsargiems, kad nesupykdytų dovanų gavėjos vyro. "Nevedęs žmogus privalo pasiųsti vėliausiai paskutinę metų dieną namų šeimininkei gėles, saldumynus, ar net knygas, jei dažnai būdavo pas ją pietums prašytas. Moteris, gavusi dovaną, dėkoja už tai tarpininkaujant savo tėvui ar vyrui. Jeigu gi gyvena pati viena ir pati šeimininkauja namuose, tai dėkoja trumpa vizitine kortele, bet suprantama, neaukodama nieko už tai."