Kai menas pakviečia susiburti

– Kaune vedėte paskaitą, kurios tema „Kaip sukurti socialinius pokyčius, įtraukiant žmones į meno procesą?“ Kas nutinka miestui ir jo žmonėms, kai bendruomenė dalyvauja meno procese? Kaip tai keičia miesto ir žmonių ryšį?

– Kartą iš didelio smalsumo ėmiausi vieno projekto. Jo kūrimo procesą ėmė stebėti miesto gyventojai – daugiausia dėl to, kad mano įsikišimas, padarytas viename iš apleistų kiemų, buvo gana įspūdingas. Aš sukūriau 7 m ilgio spalvotą ežį, su kuriuo žmonės galėtų žaisti. Vroclavo gyventojams, kurie apie jo atsiradimą perskaitė laikraščiuose, tai atrodė labai šaunu, bet jiems to užteko. Man ne – aš galvojau apie tai, kaip sutelkti vieno kiemo žmones ilgesniam procesui, ne tik suteikti jiems malonumą. Galiausiai tai pavyko padaryti – mes kartu dirbome dėl naujų bendruomenės veiksmų. Kai taip atsitiko, žmonės kitose vietose tiesiog buvo įkvėpti. Prisimenu, kad kai vieną kartą gyventojai ėjo į radiją pakalbėti apie tai, ką mes darome, jie pasakė: „Keisdami savo kiemą mes pradedame keisti visą miestą, o gal ir visą šalį bei pasaulį – kas žino.“ Tai labai mane palietė, ir tegul šis sakinys bus atsakymas į jūsų klausimą.

– Kokios sąlygos yra būtinos, kad visuomenė pradėtų dalyvauti tokiame procese?

Manau, kad menininkas turi būti jautrus bendruomenės poreikiams ir bandyti į juos reaguoti, pasitelkdamas savo kūrybiškumą.

– Manau, kad menininkas turi būti jautrus bendruomenės poreikiams ir bandyti į juos reaguoti, pasitelkdamas savo kūrybiškumą. Turite būti ryžtingi ir užtikrinti dėl to, ką norite padaryti dėl šių žmonių arba kartu su jais, jiems yra naudinga – tuo tikėdami jie padės jums tai pasiekti. Negalite būti drovūs, nes turite geriau pažinti šiuos žmones, turite būti plačių pažiūrų, nes, dirbdami su daugeliu žmonių, susidursite su įvairiomis asmenybėmis, turinčiomis skirtingų papročių ir perspektyvų. Prieš pradėdami projektą, turėtumėte pabandyti geriau pažinti vietovę. Tačiau be stereotipų. Tiesą sakant, visada perskaitau sociologinius tyrimus apie rajonus, kuriuose dirbu, bet aš niekada nesielgiu visiškai pagal juos. Man visada įdomiau belstis į žmonių duris, kad juos pažinčiau asmeniškai, ir kalbėtis su jais, bandant suprasti jų padėtį. Žinoma, nieko neteisiant.

– Su socialiniais projektais keliaujate po visą pasaulį. Koks yra jūsų tikslas ir kokią reikšmę jūs matote?

– Taip tiesiog atsitiko. Tiesą sakant, visiškai neplanuotai. Pasitelkusi savo įgūdžius ir tam tikrus asmenybės bruožus aš tiesiog stengiuosi reaguoti į kitų problemas, kylančias konkrečioje vietoje, ir bandau spręsti jas ten, kur mane kviečia. Priežastys visada skiriasi. Ir net jeigu bandyčiau pritaikyti kito projekto patirtis naujoms erdvėms, jis niekada neatrodys taip pat. Kelionių tikslai skiriasi: kartais aš tiesiog vedu nedidelius įkvepiančius seminarus žmonėms, kartais kartu su žmonėmis projektuojame žaidimų aikštelę ir tikrai yra labai mažai bendruomenių, kuriose gyvenu daugelį metų – manau, kad negalima visiškai atsiduoti darbui vienu metu dirbant daugelyje vietų. Tai nebūtų sąžininga. Laimei, mano projektuose yra daug laisvės ir dažnai juose išryškėja lyderiai, kurie iš manęs perima įgūdžius ir tęsia mano įkvėptus projektus jau be manęs.

– Visai neseniai grįžote iš Madrido. Kokį projektą pavyko įgyvendinti Ispanijos sostinėje?

– Interaktyvią žaidimų aikštelę nuostabiame pastate „Intermediae Matadero“. Kažkada tai buvo skerdykla, kurią ispanai atgaivino ir pavertė vienu didžiausių menų kompleksų Europoje. Man teko surengti keletą dirbtuvių su vaikais, kurių metu jiems ir kartu su jais buvo kuriama žaidimų aikštelė. Mes žaidėme su Matadero pastato techniniais brėžiniais, stengdamiesi jame surasti gyvūno formas – dizaino funkcionalumas leido tai padaryti. Surinkau šiuos brėžinius ir iš jų sukūriau vieną bendrą gyvūnų žaidimų aikštelės projektą. Tai buvo 120 m ilgio gyvatė su pilvu – tuneliu, į kurį galima įeiti.

– Dirbate įvairiose šalyse. Ar nekyla sunkumų dėl kultūrinių skirtumų ir mentaliteto: dažnai girdime, kad kai kurie žmonės yra atviresni, kiti – uždaresni. Ar sunku rasti bendrą kalbą su jais?

– Nelabai. Užaugau galvodama, kad visi žmonės – jei žvelgiate pakankamai giliai į jų vidų – turi tų pačių poreikių: meilės, saugumo. Aš visada stengiausi kurti projektus remdamasi šia mintimi – noriu pasiekti tuos poreikius, kad galėčiau patekti į žmonių širdis. Kai žinai, kaip tai padaryti, gali suvienyti gyventojus ir kartu nuveikti daug nuostabių dalykų. Kartais kalba man sukelia nedidelių nepatogumų, tačiau visuomet atsiranda nuostabių vietinių animatorių ar menininkų, kurie bendradarbiauja verčiant mano idėjas.

– Jūsų darbai buvo pristatyti daugelyje pasaulio šalių: MAMBO modernaus meno muziejuje Italijoje, Burle Marx parke Brazilijoje, Stromovkos parke Čekijoje ir daugelyje kitų. Kurioje šalyje jums labiausiai patinka dirbti?

– Aš mėgstu iššūkius – man patinka, kad visos erdvės yra ypatingos, o konkrečios vietos lemia skirtingus maisto įpročius ir elgseną. Tačiau man visada šiek tiek sunku atsispirti dirbti Čekijoje – aš užaugau klausydamasi čekoslovakiškų pasakų ir žaidžiau su savo dievaitės Libuše's Niklovos gaminamais žaislais. Tačiau aš mokiausi Romoje, todėl darbas Italijoje taip pat kėlė daug sentimentų. Ir dar aš studijavau Lotynų Amerikos šalių kultūrą, todėl, pasitelkus savo ispanų kalbos įgūdžius, dirbti Madride buvo taip pat įdomu.

– Kuris projektas jums labiausiai patiko?

– Giliausia, ką galėjau pasiekti su viena bendruomene, yra „The Hedgehog“ („Ežys“) Vroclave, kur, bendradarbiaujant su gyventojais, miestas per ateinančius ketverius metus atnaujins kiemus. Tačiau man artimas mano pirmas individualus projektas „The Cuddly“ („Mylintis“), kuris keliavo po visą pasaulį kaip nelegalios, empirinės žaidimų aikštelės.

– Jūsų kuriami projektai yra labai spalvingi, ekspresyvūs, artistiški. Iš kur semiatės idėjų?

– Iš širdies gelmių. Man patinka stebėti žmones, jų klausytis ir pačiai juos pažinti. Aš sujungiu patirtį su tam tikrais prisiminimais, erdvėmis, kurias projektuoju, jų specifika ir konkrečiais žmonėmis, kurie mane įkvepia toje vietoje. Dažnai bandau kreiptis į savo vidinį vaiką, nes tai yra kažkas, kas jungia bet kokio amžiaus žmones visame pasaulyje.

– Labai daug dirbate su vaikais. Ką vaikai išmoksta dirbdami su jumis ir ką jūs išmokstate iš jų? Galbūt yra kažkas, ko mes visi turėtume pasimokyti?

– Žinoma. Suaugusiųjų gyvenimas būtų daug paprastesnis, jei jiems pavyktų savyje išsaugoti vidinį vaiką. Vaikai yra tiesesni, sąžiningesni, drąsiau reiškia mintis ir sugalvoja neįtikėtinų dalykų. Būdami tam tikro amžiaus jie visiškai nepaiso stereotipų ir labai įkvepia bendradarbiauti.

– Yra temų, kurių neliečiate arba vengiate apie jas kalbėti?

– Savo darbuose nemėgstu tiesiogiai kalbėti apie politiką, religiją ir panašius konfliktinius dalykus. Bent jau taip būdavo visose grupėse, kuriose iki šiol dirbau. Buvo daug žmonių, kurie dėl šių priežasčių nebuvo įtraukti į projektą, tačiau aš visada stengiuosi jiems parodyti panašumus tarp skirtumų, kad galiausiai tokie žmonės kartu galėtų leisti laiką, ir daryti tai smagiai, o ne kovoti. Žinau, kad žmonės yra skirtingi ir kad neįmanoma priversti jų susivienyti, bet galima žingsnis po žingsnio parodyti jiems panašumus, kad diena po dienos jie suprastų, jog jie tiesiog kartoja politikų šūkius, nors iš tikrųjų visi yra tokie patys. Politika egzistuoja, kad padalytų žmones, ir ji turi egzistuoti. Menas yra tam, kad būtų tiesa.