Jaunojo tapytojo ieškantis prizas

Projektas "Jaunojo tapytojo prizas" vėl ieško naujų talentų Baltijos šalyse ir pristato perspektyviausius bei ryškiausius jaunosios kartos tapytojus. Vėl ieškoma favoritų ir verda diskusijos: ar pristatytieji ir yra geriausi, silpnesni nei pernai ar stipresni.

Mažyliai ir milžinai

Vaikštant po Šiuolaikinio meno centro didžiąją salę (pernai ekspozicija – ne autorių lygis – buvo gerokai menkesnė ir spaudėsi mažesnėje erdvėje), galima dabartinius autorius ne tik lyginti vieną su kitu (vis dėlto tai – konkursas, galiausiai tik vienam suteikiantis išskirtinę garbę), bet ir gretinti dabartinius autorius su buvusiais laureatais. Šiemet rengėjai pateikė puikų sprendimą – eksponuojami ne tik šių metų pretendentai, bet ir praėjusių konkursų laimėtojų kūriniai, tad kiekvienas gali nuspręsti, ar jie buvo verti tokio komisijos sprendimo, ar pateisino lūkesčius savo tolesniais žingsniais. Konkursui 30 jaunųjų menininkų pateikė taip pat po du tris paveikslus, kurie čia ir eksponuojami.
Gal todėl apie šių metų "Jaunojo tapytojo prizą" susidaryti nuomonę yra sunkiau. Lyginame, lyginame ir vis tampa aišku, kad prėjusių konkursų laureatai yra gerokai pasistūmę į priekį, ypač tie, kuriantys stambiaformačius paveikslus, tarsi įtvirtinančius pasiektas pergales.

Tiesa, ŠMC didžioji salė turi savo specifiką – mažieji paveikslai čia prislegiami erdvės, lubų ir šiek tiek nukenčia. O didiesiems jos – idealios, šie, regis, kvėpuoja ir aktyviai skleidžia energiją. Gal todėl pasigirdo balsų, kad šiemet paroda silpnesnė – mažesniems kautis iš tiesų nelengva.

F.Kahlo ir naivumo strategijos

Kol laureatas dar nepaaiškėjo, galima tiesiog peržvelgti tendencijas, vengiant vertinimų. Žiūrint parodą beveik iš karto dėmesį patraukia keletas naujų, iki šiol mažiau matytų jaunųjų tapybos tendencijų. Tai nėra pasaulinio masto atradimai, bet kas gi žino? Juk jauni žmonės pilni potencialo ir visokių būsimybių.

Pirma tokia grupė – naiviojo meno imitacijos, kai naudojamos primityvistinės strategijos ar tiesiog simuliuojami vaikų piešiniai. Suprantama, Fridos Kahlo tapimas popkultūros dievaite, už didesnį populiarumą besirungiančia su į praeitį nueinančia Barbe ar tebestebinančia Lady Gaga, turi turėti ir pasekmių, t. y. gerbėjų būrelius, ne tik kopijuojančius įvaizdį su gėlėmis puošta šukuosena, bet ir kūrybos sekėjus.

Kita vertus, primityvistinis menas yra toks pat senas, kaip ir menas apskritai, tačiau šiais laikais tai – dar ir patogi postmodernistinė strategija. Kaip mokinuko piešiniai ant nedidelių popieriaus lapų (kaip ir piešia vaikai) sukurti kūriniai pirmiausia sukelia nuostabą. Ir ta reakcija beveik neišvengiama, ištinkanti net ir pasikausčiusį šiuolaikinio meno žiūrovą. Juk čia – konkursas, tad einant žiūrėti tokios parodos pirmiausia tikiesi, kad bus varžomasi meistrystės ir idėjų lygiu, net ir žinant, kad šiuolaikinis menas gali būti beveik absoliučiai visoks. Konkurso formatas savaime kelia pasąmoninius lūkesčius, o čia meistrystės atmesta iš viso.

Taigi, strategija, kuri užkabina, bet ir verčia prisiminti praėjusią Venecijos bienalę. Jos kuratorius Massimiliano Gioni pravėrė autsaiderių ir savamokslių meno visatos vartus, parodydamas ir jos begalinę įvairovę. Tad šioje svorio kategorijoje rungtyniauti tampa taip pat sunku kaip ir kitose.

Jaunų autorių bandymai simuliuoti primityvųjį meną, renkantis jį kaip įrankį, primena ir Benignos Kasparavičiūtės parodą "Tapyba", tačiau čia išlenda ir bendras simptomas: vien valdyti įrankį neužtenka. Pradėjus gilintis, galima pajusti smėliuką po kojomis, nes to žadamo gylio taip ir nėra.

Netoliese galima aptikti ir kitokių fridiškų, o gal net frigidiškų ėjimų, bet Liisos Kruusmägi (Estija ) kūriniai kaip tik priešingi: marga, ryški spalvinė gama ir primityvokas piešinys iš karto patraukia akį. "Gražu", – pamanau, kol kažkas šalia garsiai neperskaito pavadinimo: "Mirtis". Tokia meksikietiškai spalvota ir ryški ta mirtis, visos formos sąsajos puikiai parinktos tarpusavyje, gyvenimo pabaiga prie kompiuterio ar ant namų kilimo tiesiog prašosi nupiešiama stebėtojo vaiko ranka. Ir vėl ta marga primityvistinė Meksikos tradicija, kad ją kur! Nors kažkodėl išėjus vis mąstau apie šiuos nedidelius paveiksliukus, o ne apie sudėtingas siužetines kompozicijas.

Siužetai ir pasakojimai

O štai ir drobės, besipuikuojančios sudėtingais pasakojimais. Nutapytos sudėtingiau ar paprasčiau, kruopščiai ar tyčia atsainiai, jos vis dėlto nusipelno nemažų daugelio žiūrovų simpatijų – malonu sekti provokuojančias siužeto linijas, kaip "Yves Kleino Venera nušauna Antonio Canovos skulptūrą "Kupidonas ir Psichė" (Dalia Juodakytė, Lietuva). Čia šliejasi ir kita laureatė Jolanta Kyzikaitė, tačiau siužetai užkoduoti pačioje daugiafigūrinėje kompozicijoje.

Tuo puikuojasi ir Jonas Jurcikas, kuris, galima sakyti, puikiai tęsia Gintaro Znamierovskio tapybos tradiciją, ją išvesdamas į stambiagabarites plokštumas (Jaunojo tapytojo prizas 2011 / LT).

Galbūt šioje svorio grupėje derėtų minėti ir Rasos Vilčinskaitės visai ne didžiules drobes, o nedidelius darbelius. Jie, tiesa, kiek dvelkia jau įsisenėjusia liga – jaunųjų tapymo maniera, privertusia daugelį autorių supanašėti iki bet kokio skiriamųjų ženklų praradimo. Tačiau šie kūriniai taip pat turi aktyvų numanomą siužetą, kažką iš Davido Lyncho ar markizo de Sado pasaulio užkulisių. Taigi, siužetinių kompozicijų paveikumas – akivaizdus, tačiau taip jau yra nuo Siksto koplyčios laikų. Pajuokavau, žinoma, kad nuo daug seniau...

Kruopštu ir šmaikštu

Prie šios grupės, ypač prie J.Jurciko, šliejasi ir kita grupė menininkų, kaip tik demonstruojančių realistinės tapybos tradicijai reikalingą meistrystę. Ir ne tik potėpio šmaikštumą, bet ir fotorealizmą, kas taip pat mažai matyta pilkuose lietuviškos mokyklos laukuose. O šį kartą ir Andriaus Puipos ar tiesiog sovietmečio estų tapybos tradicijas menantys Leonido Alekseiko (Lietuva) kūriniai "Autoportretas" ir "Šeima". Nekyla ranka rašyti kitų pasaulinio garso pavardžių, nes kažkas (ar tamsus rudas koloritas, ar siužetas, o greičiausiai – portretuojamųjų išraiškos) kreipia mintis į sovietinio daugiabučio gyventojų kasdienybę arba Aleksejaus Balabanovo filmą "Brolis".

Kiek kitokie R.Vilčinskaitės kūriniai "Iškraipyta tikrovė" ir "Prarasta savastis". Malonus tapybinis audinys, vėl nemažai vietos vaizduotės kuriamiems naratyvams. Panašiai galima pasakyti ir apie kiek niūraus kolorito, bet šmaikštų ir atliepiantį šiandienos aktualijas Rodiono Petrovo (Lietuva) paveikslą "Skraidančios žuvėdros".
Taigi, konkurencija – tikra. Ir favoritus labai sunku nuspėti. Gali būti, kad apdovanojimus gaus kūriniai, neįėję į jokias mano pasiūlytas grupes, kaip kad nutiko pernai, kai laimėjo mažutėlio formato paveikslus, pilnus keistos miglotos paslapties, pateikusi Zanė Tuča.

Šiais metais, matant dar keletą jos, matyt, naujesnių kūrinių, tikrinau, ar magija veikia ir juose. Vaizduotė, pasisėmusi daugiau informacijos, veikė kiek mažiau, bet itin jautri ir juvelyriška plastika vis dar turi neabejotiną svorį, siūlo savus gylius ir turinius.

Pilkojo asfalto mokykla

Toliau ieškodama "siužetininkų", aptinku dar vieną, menininkės Shaltmiros idėjų brolį – Galintą Laurišą (Lietuva) ir jo kūrinius "Pasaulio valdovas", "Ištaškyti atmosferoje". Gal jis ir ne toks įtaigus, bet jo figūros puikiai atstovauja subkultūrų pasauliui, o šiuolaikinė tapyba ir turėtų nors kažkokiu būdu atspindėti mus supančių pasaulių įvairovę. Būtų laikas nebūti, žinoma, ne tiesiogiai, tuo pilku kasdienybės asfaltu, beplintančiu iš kartos į kartą. Tiesa, vienas šių kūrinių turi ir asfalto spalvos – jis beveik monochrominis.

Ties šia riba grupuojasi paskutinis būrelis autorių, atstovaujančių mano mėgstamam žanrui – abstrakčiai tapybai. Deja, sukiojasi ties šia riba, t. y. ties pilkos monochrominės tapybos riba, tai itin liūdina. Suprantu, kad čia – nuobodulio estetikos tęsinys, tačiau mes jau seniai gyvename greičiau interaktyvios, atraktyvios kultūros pasaulyje, o ne senojo sovietinio sąstingio laikais. Tad gal būtų laikas senajį purvą bent jau pakeisti naujesniu, šviežesniu, dabartiniu?

Šį kartą tų naujų ieškojimų, rakursų ar strategijų tikrai galima rasti. Mano priekaištai greičiau skirti kitiems jauniems tapytojams, nors ir čia galima pastebėti akivaizdžiai silpnesnių darbų.

Pagrindinis laimėtojas paaiškės tik spalio 24 d., tad kol kas verta ne tik pažiūrėti parodą tų autorių, kurių dalis neabejotinai įžengs į meno rinką, bet ir rinkti savo favoritus, tikrinti savo numatymo ir meno išmanymo įgūdžius.

Kas? atrankinė projekto "Jaunojo tapytojo prizas" paroda.
Kur? Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g., 2, Vilnius).
Kada? veikia iki spalio 19 d.