Jonas Mikelinskas – rašytojas epocha – eidamas 93-iuosius, baigė savo žemiškąją kelionę. Išleistos paskutinės savo knygos "Temidė ir Niurnbergo sindromas" autorius nebesulaukė.

Praėjusią vasarą kalbėjausi su rašytoju knygai "Atviri pokalbiai su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais". Rašytojas apgailestavo: negalintis išleisti naujos knygos, kurios neparemia valstybė, suteikusi kūrėjui Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato vardą.

Tai – bene paskutinis rašytojo interviu. Su rašytoju bendrauta jo namuose praėjusį birželį dar bene du mėnesius J.Mikelinskas dailino atsakymus.

– Vienoje iš savo knygų svarstėte: kas su manimi būtų, jei nebūtų mirties? Koks atsakymas būtų dabar?

– Dabar aš nebeprisimenu, kada ir kur tai svarsčiau, bet neabejoju, jog kažką panašaus dariau. Juo labiau kad aš apie mirtį, kaip vieną iš svarbiausių priežasčių, skatinančių kažką dirbti, siekti, padaryti, kad tuose savo darbuose išliktum, kartais pasamprotauju. Juk, jeigu ne tas kraupus ir liūdnas finalas, žmogus, ypač tas, kuris mėgsta daug ką atidėti rytdienai, niekada nesuspėtų sukurti ko nors svarbesnio ar reikšmingo. O jeigu taip praktiškai, pilietiškai pasamprotavus apie to gyvenimo prasmę? Negi maža būtų ir to, kad ją, tą prasmę, surastum ir dorai bei sąžiningai tarnaudamas savo Tėvynei.

– Jūsų pirmoji knyga vadinosi "Senis po laikrodžiu". Sakykite, ar kada pagalvojote, kad šis pavadinimas taps pranašiškas? Juk sulaukus 92-ų reikia turėti kažkokią sutartį su laiku?

– Apie knygos "Senis po laikrodžiu" pavadinimo pranašiškumą man tada, kiek prisimenu, nebuvo nei noro, nei preteksto galvoti, nes visos mintys tada buvo nukreiptos ne į knygos pavadinimo pranašiškumą, o į jos išėjimo ir išlikimo problematiškumą. Juk tada meniniame pasaulyje viešpatavo socialistinio realizmo metodas, kuris neleido rašytojui pamiršti, kokioje visomenėje jis gyvena ir kam kuria. O jeigu jis per savo žioplumą ar piktybinį nedėkingumą partijai ir vyriausybei užsimiršdavo, į protą jį atvesdavo visagalis Glavlitas, kuris per savo ištikimus tarnus kritikus sekė kiekvieną rašytojo žingsnį. Todėl rašytojas visuomet privalėjo būti apdairus, budrus, pionieriškai pasiryžęs ir galvoti ne apie kažkokią sutartį su laiku, o apie savo pareigą partijai, vyriausybei ir liaudžiai.

– Jūsų biografija – įspūdinga: nuo Reicho darbo tarnybos – iki Sąjūdžio veikėjo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, iki šiol kuriančio rašytojo. O kuris gyvenimo tarpsnis buvo įdomiausias?

– Taip, mano gyvenime daug ko buvo. Ir šilto, ir šalto, ir juodo, ir balto, bet kad manoji biografija būtų buvusi įspūdinga, nepasakysiu. Juo labiau jeigu turėsime galvoje, kad manoji karta tiek matė, tiek išgyveno, iškentėjo visokių okupacijų, persekiojimų, terorų, tremčių, žūtbūtinių kovų ir sąjūdžių, jog ir toks sunkus, tegul ir įdomus laikotarpis, kaip sukarinta Reicho darbo tarnyba prie Baltijos jūros ir didžiulio karinio aerodromo, kurį tada dar aplenkdavo sąjungininkų aviacija, toji mano biografija taps ne tiek įspūdinga, kiek varginga ir kupina pavojų bei įvairovių.

Tų įdomių mano gyvenimo tarpsnių buvo ne vienas: vaikystė, pradinė mokykla, gimnazija, toji sukarinta Reicho darbo mokykla, vėl gimnazija, darbas mokykloje mokytoju, darbas Švietimo ministerijos mokyklų valdyboje, darbas žurnale "Moksleivis", savaitraščio "Apžvalga" vyr. redaktoriumi, darbas Rašytojų sąjungoje prozos konsultatu, rašytojo profesionalo vargadieniai ir šventadieniai, garbės raštai ir bausmės, apdovanojimai ordinais ir medaliais ir t. t. Tačiau vis dėlto pats įspūdingiausias, labiausiai įsimintinas ir laimingiausias mano gyvenimo tarpsnis buvo 1935–1936 m., kai mokiausi Saločių pradinės mokyklos penktame ir šeštame skyriuose. Jau pats įžengimas į tą mokyklą, ypač į penktos ir šeštos klasių kambarį, į kurį įėjau pats vienas be jokių palydovų, buvo nepaprastas, net kažką žadantis. O dar buvau su naujomis, ką tik tėvo padarytomis naginėmis. Tai jos, tos naginės, ir patraukė visos klasės dėmesį. Ypač dičkio, stipruolio, Kazių Kazio dėmesį. Jis, kažką indėniškai ar švediškai surikęs, puolė prie manęs, apglėbė ir ėmė savo sandalais kaip pasveikinimą mindžioti mano tas naujas nagines. Aš, tokio jo elgesio iš pradžių suglumintas, neilgai stulpu stovėjau, čiupau jį už juosmens ir patiesiau ant grindų. Mane lyg iš sapno pažadino plojimai. Supratau, kad jie skirti man. Toliau viskas ėjo kaip sviestu patepta. Tapau geriausiu klasės mokiniu, nepralenkiamu dailininku ir kvadrato žaidėju. Ir tuo dar mano kilimas į aukštį nesibaigė. Jis nepasitenkino net mokykla. Jam reikėjo viso Saločių miesto – mano pavyzdys – stypinėjimas kojūkais per balas ir purvynus patraukė visus Saločių šikindriskius, kurie ne tik to meno išmoko, bet ir uoliai jį praktikavo ir propagavo.
Bet pasaulyje kaip nėra to blogio, kas neišeitų į gera, taip nėra ir to gėrio, kuris nevirstų blogiu. Panašiai atsitiko ir su tuo laimingiausiu mano gyvenimo tarpsnio finalu – per baigiamąjį šios mokyklos egzaminą nemokėjau Saločių bažnyčios klebono kanauninko A.Škombergo paprašytas žmoniškai persižegnoti. Ir jeigu ne puikios žinios iš bažnyčios istorijos bei liturgijos, tikybos egzaminas būtų patyręs fiasko. Ši nelaukta, netikėta ir absurdiška nesėkmė mane išmokė į kiekvieną sėkmę žiūrėti įtartinai ir net ją priimti kaip būsimos nelaimės ar nesėkmės pranašą.

– Kokia rašytojo J.Mikelinsko eilinė gyvenimo diena?

– Nors ir atlikęs jūsų jau minėtą Reicho darbo tarnybą, kuri mane daugiau užgrūdino negu iškankino, vokišku pedantu netapau. Todėl ir mano gyvenimo diena nėra pedantiškai sustyguota, o demokratiškai išklibusi, daugiau priklausanti nuo aplinkybių, sąlygų, negu nuo iš anksto paruoštos tikslingos veiklos. Tik rytinė mankšta ir vakarinis pasimuistymas ar pasiskeryčiojimas man tapo kone nuolatine reikme. Dirbti geriau sekasi naktį, o ne dieną, kai susimąstęs budi mėnulis ir linksmai žiba žvaigždės. Valgiui ar kokiai nors dietai niekada neskyriau didesnio dėmesio.

– Jūs matėte ir karo baisumus. Esate ne kartą sakęs ir rašęs, kad vykstant Niurnbergo procesui reikėjo pasmerkti ir komunizmą. Kai dabar Ukrainoje vyksta neramumai, kai Putino Rusija grasina laisvajam pasauliui, gal tai komunizmo nepsmerkimo padarinys?

– Be abejo. Tik vietoj komunizmo reikėtų sakyti "sovietinio komunizmo", nes tikrasis pirmųjų krikščionių komunizmas Sovietų Sąjungoje buvo išniekintas ir paverstas nusikalstamu stalinizmu.

Man kone visi karo baisumai ilgą laiką buvo susikoncentravę į tą vaizdą, kuris sukrėtė, kai studijuodamas Vilniuje pamačiau varomus vokiečių belaisvius ir kai vienas iš jų pasilenkė, paėmė nuo grindinio obuolio nuograužą ir įsidėjo sau į kišenę.

Nepasmerkus sovietinio komunizmo Niurnbergo proceso metu, net ir subyrėjusios Sovietų Sąjungos respublikoje Rusijoje galėjo atsirasti toks fenomenas kaip Vladimiras Putinas, kuris šiandien atkuria imperiją, terorizuoja Ukrainą ir grasina, kaip jūs sakote, laisvajam pasauliui.

– Prasidėjus Atgimimui, tapote aktyviu Sąjūdžio dalyviu. Dabar tenka girdėti, kad nemažai buvusių bendražygių išdavė Sąjūdžio idėjas. Kaip tokius žmones vadinti? Arba tuos, kurie sako: "Ne už tokią Lietuvą kovojome..." Kad ir tai, kad sovietinės Lietuvos veikėjas galėtų tapti prezidentu...

– Sąjūdžio metais mano sąjūdietiškas aktyvumas daugiausia pasireiškė įvairių aktualių Sąjūdžio idėjoms publicistinių straipsnių rašymu ir propagavimu. Tų žmonių, kurie išdavė Sąjūdžio idėjas, kitaip ir nepavadinsi kaip išdavikais. O tuos, kurie sako: "Ne už tokią Lietuvą kovojome", ir tuos, kurie, užuot ką nors darę, pasitenkina tik tuo sakymu, geriausia būtų, mano supratimu, pavadinti bedančiais kritikais arba tiesiog plepiais.

– Kaip sovietmečiu pavyko išlikti savitu rašytoju? Juk kai kurių knygų teko laukti ne vienus metus, kad jos būtų išleistos.

– Pavyko todėl, kad nepanorau prisijaukinti sąžinės. Ir net nebandžiau jos prisijaukinti ar nuslopinti. Stalinui esant gyvam ir žiauriai terorizuojant Sovietų Sąjungą, net nebandžiau kam nors siūlyti savo opusų. Tik atėjus į valdžią gensekui Nikitai Chruščiovui ir prasidėjus vadinamajam atlydžiui, dirbdamas Švietimo ministerijoje, pasiūliau savaitraščiui "Tarybinis mokytojas" apsakymą, pavadintą "Jos lieka", kuris buvo publikuotas ir premijuotas. Tai atsitiko 1957 m., kai man buvo jau 35. O į Rašytojų sąjungą buvau priimtas 1960 m., išėjus knygai "Senis po laikrodžiu".

Viskas vyko gana sklandžiai, kol 1968 m. "Pergalės" žurnale nepasirodė mano apysaka "Trys dienos ir trys naktys", kuri sukėlė didelį triukšmą ir aš netekau darbo Rašytojų sąjungoje kaip prozos konsultantas. Be to, buvau apšauktas sovietinės tikrovės juodintoju ir kurį laiką negalėjo išeiti nė viena mano knyga. O romanas "Juodųjų eglių šalis", parašytas 1960 m., galėjo išvysti dienos šviesą tik 1988-aisiais.

– Režisierius Juozas Miltinis buvo pažadėjęs statyti jūsų pjesę, bet taip ir nepastatė Panevėžio teatre. Kaip manote, ar ši pjesė būtų aktuali ir dabar? Tad gal panevėžiečiai galėtų įvykdyti Miltinio duotą pažadą?

– Apie Juozą Miltinį jau esu nemažai rašęs knygoje "Žmogus ir jo legenda", todėl nenoriu vėl kur nors kartotis. O apie pjesę, kurią pavadinau "Ramybės sala", galiu šiuo metu pasakyti tik tiek, kad ji dabar, ypač kai meno pasaulyje viešpatauja postmodernizmas, yra praradusi didelę dalį savo aktualumo, todėl jokiam teatrui jos nesiūliau, o pritaikyti ją naujiems reikalavimams neturiu nei laiko, nei noro.

– Dar apie Miltinį. Ar jam tikrai buvo reikšmingesni susitikimai su sovietiniu vadovu Antanu Sniečkumi nei su Pablo Pikasso? Kaip jam pavyko sukurti legendą?

– Susitikimai su tokia pasauline garsenybe kaip Pablo Pikasso, be abejo, maloniai glostė jo savimeilę ir didino garsą bei autoritetą, o asmeninė pažintis ir susitikimai su A.Sniečkum ne tik glostė jo savimeilę, bet ir buvo reikšmingi J.Miltinio veiklos sėkmei ir gerovei. Todėl nėra ko stebėtis, kad jis tuo didžiavosi.

– Tenka išgirsti, kad sovietmečiu rašytojams buvo lengviau gyventi: lengvai gaunami butai prestižiniuose rajonuose, automobiliai, gerbėjų dėmesys, o dabar – tik centai už kūrinius ir jokio dėmesio kūrėjui.

– Taip, Sovietų Sąjungoje Rašytojų sąjungos narys galėjo lengviau gauti butą nei eilinis pilietis, nesunkiai išleisti knygą ir dar už ją gauti nemenką pinigų sumą, įsigyti automobilį ir t. t. Žinoma, tik tada, jeigu nepakišo kojos visagalis Glavlitas. Bet už visa tai jis turėjo išmokti prisijaukinti ar nuslopinti savo sąžinę, kad ji jam netrukdytų tapti partijos patikėtiniu ir pagalbininku kuriant ant žemės raudonąjį rojų.

– Paskutiniame Lietuvos rašytojų suvažiavime pasirašėte, kad Lietuvoje nebūtų leista rašyti "sz", "w" rašmenimis. Kodėl tokia jūsų nuomonė?

– Todėl, kad aš esu prieš lietuvių kalbos darkymą. O be to, vienas toks ar panašus leidimas, kuris kenkia mūsų gimtajai kalbai ir kultūrai, gali sukelti ir panašių leidimų grandininę reakciją.

– Išėjus knygai "Kada Kodėl taps Todėl?" jums buvo lipdoma antisemito etiketė, net buvo pasiūlymų atimti Nacionalinę premiją. Ką šiuo, žydų ir lietuvių, klausimu galvojate šiandien?

– Kaip ir anksčiau, taip ir dabar galvoju, kad holokaustą, dėl kurio vertinimo man ir buvo toji etiketė priklijuota, reikia ne tik konstatuoti, bet, kad jis niekad jau nebepasikartotų, būtina ir aiškinti. O tie, kurie to aiškinimo vengia, kaip Wiesenthalio centro Jeruzalės skyriaus direktorius Efraimas Zuroffas, patys yra antisemitai. Juk su tokiais teiginiais ir veiksmais: "Aš neaiškinu, kodėl tai atsitiko. Aš tik sakau, kas atsitiko", jie patys save demaskuoja ir apkaltina.

Net antisemito etiketė man netrukdo žydų gerbti, o su nuosaikesniais iš jų net nuolat draugauti. Juk iš žydų daug ko galima pasimokyti. Ypač ištikimybės savo istorijai ir papročiams bei gyvensenai.

– Kaip jums atrodo, kodėl žmonės vis mažiau skaito? Kad knygų tiražai maži? O laikas, praleidžiamas prie interneto, ilgėja? Tad pasakymas, kad knygai nebelieka laiko, netikslus. Kodėl pigi pramoga tapo svarbiausia?

– Mažiau knygas skaityti žmones išmokė ir įpratino internetas. Be to, masinės kultūros sąlygomis, kai vis didesnį vaidmenį vaidina pramoga, kaip atsipalaidavimo priemonė nuo vis sudėtingesnio nūdienio gyvenimo įtampos, knygos skaitytojų skaičių taip pat smarkiai sumažina. Taigi pramoga tapo ne tiek žemos kultūros žmonių pomėgiu, kiek poreikiu atsipalaiduoti. Turiu galvoje daugiausia menkavertes pramogas, kurios suburia į sales ar aikštes tūkstančius žmonių, ypač jaunimo.

– Kokia jūsų nuomonė apie emigraciją? Man nelabai tikisi, kad po kelerių metų lietuviai, susikūrę gerovę užsienyje, sugrįš į Lietuvą. Kai naujųjų emigrantų vaikai baigs užsienio mokyklas ir įleis šaknis. Juk kiek tautiečių sugrįžo iš JAV, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę? Gal iš tikro mylėti Lietuvą iš tolo daug paprasčiau?

– Turint galvoj, kad emigrantas yra toks subjektas, kuris geriau linkęs prisitaikyti prie kitų sukurtos gerovės, nei kurti gerovę savo šalyje, ir kai toji emigracija pas mus, Lietuvoje, pasiekė tokį savižudišką mastą, mano nuomonė apie ją yra ne tik neigiama, bet ir kone aliarmuojanti. Net ir tada, jeigu į emigraciją mes žvelgsime iš tolimos perspektyvos kaip į tautų susiliejimo neišvengiamybę, šiandienė lietuvių emigracija jau pasiekė tokį lygį, kad pakerta tautos gyvybingumo šaknis, yra nebetoleruotina.
Deja, tuo skaudžiu mūsų tautai reiškiniu ne tik niekas rimtai nesirūpina, bet ir niekas, atrodo, apie tai rimtai negalvoja. Argi apie tai nebyloja, kai pačiam garsiausiam emigrantui poetui Tomui Venclovai net suteiktas 2012 metų Tolerancijos žmogaus titulas.

– Ar turite savo mėgstamiausią parašytą kūrinį, jei taip – kodėl?

– Mėgstamiausias man – bent kol kas – jau išleistas romanas "Juodųjų eglių šalis". Mėgstamiausias todėl, kad buvo rašytas sunkiais sovietinės diktatūros metais nesitikint, jog galės išvysti dienos šviesą.

– Kokio jūsų naujo kūrinio dar sulauksime? Gal "Kur lygūs laukai" trečiosios dalies?

– Trečioji dalis romano "Kur lygūs laukai" – dar tik juodame juodraštyje. Jį trukdo pabaigti ir paruošti spaudai daugelis priežasčių, tarp kurių bene svarbiausia pilietinis užsiangažavimas "Nestovėti po medžiu", kai tavo pašonėje vyksta tiek daug negerovių, kurios tiesiog verčia akylesnį žmogų, ypač jeigu jis dar patriotiškai nusiteikęs, reaguoti ir bent jau aliarmuoti ar net demaskuoti. Todėl ir tenka, viską metus į šalį, kurpti aktualią eseistiką ir publicistiką. Taip ir atsitinka su manim. Palyginti per neilgą laikotarpį pastaruoju metu tos eseistikos ir publicistikos susikaupė solidi šūsnis, kurią sudėjau į knygą ir pavadinau: "Temidė ir Niurnbergo sindromas". Tik visa bėda, kad Kultūros ministerija jos išleidimui paremti nesurado lėšų. Teks jų ieškoti savo kišenėje arba kur nors kitur.