J. Karpikova – kūrėja, analizuojanti fantomus

Literatūrinis projektas „Blunkanti sofa“ nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdamas Lietuvos jaunosios kartos menininkų asmenines patirtis. Apie naują sezoną ne tik teatre, bet apskritai gyvenime kalbuosi su Lietuvos rusų dramos teatro aktore, teatrinių bei muzikinių performansų kūrėja ir atlikėja, debiutinės knygos – vizualinės novelės „Stigmos“ autore Jevgenija Karpikova.

– Rudens sezoną aktoriai neretai įvardija kaip naują pradžią. Nenuostabu – rugsėjį spektaklių pasiilgę žiūrovai gali pasimėgauti nauju teatro repertuaru. Šiais metais naujas sezonas tau prasidėjo ne tik Rusų dramos teatre, kurio trupėje vaidini jau aštuntus metus, bet ir asmeniniame gyvenime: išgyvenusi sudėtingą kojos traumą, parašei atvirą vizualinę novelę „Stigmos“. Turėdama nemenką aktorinę patirtį savo išgyvenimus nusprendei įkūnyti ne teatro scenoje ir ne pjesėje, bet prozos tekste. Kodėl literatūra?

– Seniai svajojau pradėti rašyti, tačiau vis stigo pasitikėjimo savimi ir koncentracijos. Karantinas čia pasitarnavo: susidariau griežtą dienotvarkę, artimiau susipažinau su disciplina, skyriau daugiau laiko apmąstymams ir tinkamai nukreipiau savo vidinę energiją. Mintis sukurti kažką, kas galėtų padėti tašką mano ligos istorijoje, gimė dar Lietuvos nacionalinio dramos teatro festivalio „Versmė 2019” dirbtuvių metu. Tuomet su mentore Simona Semenič užčiuopėme „Stigmų“ ašį: nusprendžiau rašyti ne apie tragišką įvykį, pakeitusį mano gyvenimą, bet jo pasekmes, todėl novelėje trauma lieka už teksto ribų. Kūrybinių dirbtuvių metu gimė idėja kurti monopjesę darbiniu pavadinimu „Bodypozityvi“, tačiau, prasidėjus intensyviam teatro sezonui, šią idėją teko paslėpti stalčiuje. Visiškai nesigailiu, nes dabar žinau – tuomet dar nebuvau subrendusi šiam darbui. Sugrįžusi prie jo, karantino metu gavau Lietuvos kultūros tarybos stipendiją knygai rašyti. Vis dar ketinu sukurti ir monopjesę. Tačiau vasaros rezidencijos Babtyno dvare metu supratau, kad pjesė vis dėlto reikalauja kurti personažą, specifines veiksmo aplinkybes, o aš siekiau maksimaliai atvirai ir dokumentiškai papasakoti savo pačios išgyvenimo istoriją.

– Išpažintinės poezijos kūrėja, eilėraščių rinkinio „Helsinkio sindromas“ autorė ir literatūrologė Lina Buividavičiūtė interviu su Jurga Tumasonyte (2017 m. publikuotas „Literatūroje ir mene“) prisipažino, kad jai išpažintinė poezija yra nesumeluotas rašymas, nors „kartais net baisu, atgrasu, apie ką rašai. Kitaip negali, tai atrodo taip tikra, taip autentiška. Kita vertus, visuomet graužia mintis, ar tie išpažintiniai tekstai bus įdomūs skaitytojui, ar tai nebus tiesiog savirefleksija“. Ar rašydama „Stigmas“ nebijojai, kad autobiografinė novelė gali tapti tik dar viena iš daugybės šiuo metu populiarių savipagalbos knygų?

– Nors novelėje apstu įvairių simbolių ir gal tik man suvokiamų interpretacijų, tokiu būdu kviečiu skaitytoją susipažinti su mano pasauliu ir pamatyti šią istoriją iš mano perspektyvos. Knygoje kalbuosi ir su mirtimi, ir su Jimmy Morissonu, ir su kitais įdvasintais dievukais. Tai šioje istorijoje itin svarbu, nes per mintyse susikurtus fantomus renkuosi analizuoti nuo pat vaikystės mane lydintį vienatvės jausmą, kuris ilgą laiką trukdė save priimti. Nemanau, kad šis jausmas yra svetimas skaitytojui. Taip pat man patinka pasijuokti iš savęs, iš savo negalių: stengiuosi aprašyti skaudžiausius įvykius taip, kad ir skaitytojas galėtų nusišypsoti. Neturėjau poreikio rašyti savipagalbos knygos, ir, nors novelės rašymą galėčiau įvardyti kaip psichoterapinę patirtį, tai – praeitas etapas, į kurį galiu žvelgti iš rašymui svarbios laiko distancijos.

– Po sudėtingos, gyvybei pavojingos kojos traumos, ne vienos operacijos ir daugiau nei pusantrų metų, praleistų ligoninėse arba reabilitacijos klinikose, gijimo procesą sugebėjai derinti ne tik su asmeniniu gyvenimu, bet ir darbu. Ar repeticijas teatre galėtum pavadinti gydančiomis, ar tai labiau susiję su šiuo metu psichologų vis dažniau minimu FOMO (angl. fear of missing out) efektu – baime ką nors praleisti ir būti pamirštam?

– Kai tik atsidūriau ligoninėje, dar iki galo nesuvokdama įvykių rimtumo, bandžiau viską neigti, nuo kolegų nuslėpti savo diagnozę ir vis kažką žadėjau, melavau ne tik kitiems, bet ir sau, kad viskas tuoj susitvarkys ir galėsiu vaidinti, filmuotis, dalyvauti skaitymuose. Pasidaviau tik tada, kai iš gydytojų išgirdau žodį „amputacija“. Viename teatro festivalyje Charkove anksčiau buvau sutikusi po avarijos paralyžiuotą aktorę Fundą Mujde vežimėlyje, kuri pristatė savo monospektaklį. Pradėjau galvoti apie ją, apie tai, kad man teks susitaikyti su savo negalia ir priimti sprendimą: palikti sceną ar ne. Kai koją pavyko išsaugoti, sprendimas grįžimą į sceną derinti su reabilitacija pirmiausia buvo aptartas su plastikos chirurgu. Jis paskatino daugiau judėti, skirti laiko kojos lankstymui, o teatras tam – palankiausia vieta. Kita vertus, norėjau kuo greičiau pradėti vaidinti, nes tuo metu jau devynis mėnesius nebuvau teatre. 

– Tavo vaidmenų sąraše – fatališkos moterys, aistringos nuotakos, gražuolės komjaunuolės, cirko artistės, charakteringos mamos, dukros ir net raganos. Ar šie vaidmenys artimi tavo asmenybei? Jei taip, ar suvokimas, kad po išgyventos traumos negrįžtamai pasikeitei ne tik pati, bet ir tavo kūnas, negąsdina? Ir apskritai, ar įsivaizduoji save, įsikūnijančią į kardinaliai skirtingus vaidmenis anksčiau sukurtiems?

– Manau, kad šiuolaikiniame teatre suvaidinti galima bet ką – juk dabar labai svarbi režisūrinė koncepcija. Pavyzdžiui, po visos ligoninės odisėjos gavau Pelenės vaidmenį miuzikle „Gilyn į mišką“. Režisieriaus netrikdė nei mano kitoks kūnas, nei tamsus gymis, nei kiek stambesnis sudėjimas. Žinoma, vaidmuo, kuris labiausiai atspindi mano asmenybę (už kurį esu dėkinga režisieriui Jonui Vaitkui), yra Marija Magdalietė spektaklyje „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“. Neseniai teatras paskelbė, kad spektaklis yra  „nurašomas“. Man labai gaila, kad niekada daugiau neįkūnysiu tos Marijos. Kalbant apie randus – kurį laiką išgyvenau asmeninę krizę, teko užsisakyti silikonines kojines randams slėpti, tačiau tai – taip pat praeityje. Kitas mano žingsnis – visose atrankose nusifotografuoti nebeslepiant savo kūno. Taip ketinu užtikrinti skaidrumą: nebenoriu meluoti nei sau, nei režisieriams, su kuriais ateityje teks dirbti.   

– Teatras neretai siejamas ne tik su magiška scenos dėže, kurioje lieka vis mažiau neįmanomų realizuoti dalykų, bet ir su didžiule konkurencija, prasidedančia dar studijų metais. Sunkiai pakeliamas darbo krūvis,  nepastovumas, finansinis neapibrėžtumas ir nuolatinė priklausomybė nuo kitų: tiek režisierių, tiek kolegų, kritikų ir žiūrovų, dažnai formuojančių aktorių požiūrį į save pačius, – kasdienybė. Ar galėtum teigti, kad teatre save visiškai realizuoji ? Kaip savo vaidmenis matai pati, atsiejant nuo režisierių ar kritikų?

– Niekada nejaučiau didelės konkurencijos. Galbūt todėl, kad esu ne tik atlikėja, bet ir savarankiška menininkė. Ne paslaptis, kad dauguma aktorių nėra linkę kurti autonomiškai, ypač kai patogiai įsitaiso kurio nors teatro trupėje ir gauna etatą. Dėl realizacijos galiu pasakyti tik tiek, kad teatrui atiduodu save maksimaliai: tiek, kiek jam manęs reikia. Stengiuosi sąžiningai atlikti savo darbą ir praturtinti vaidmenis asmeniniais atradimais bei interpretacijomis. Tačiau man vien teatro repertuaro „kaip menininkei“ neužtenka.

– Esi rusakalbė, tačiau vizualinę novelę „Stigmos“ parašei lietuvių kalba. Negana to, knygą nusprendei leisti be redaktoriaus pagalbos, siekdama išvengti „literatūrinio prieskonio“ ir išsaugoti „dokumentinę kalbos pusę“. Kodėl vis dėlto pasirinkai lietuvių, ne rusų kalbą ir ar nebijai sulaukti kritikos, kad autorinė redakcija nėra profesionalu?

– Profesionali rašytoja nesu ir to neneigiu. Rašydama galvojau apie tai, kad, šiaip ar taip, turėsiu sukurti performansą, o knygą galiausiai norėsiu inscenizuoti. Šiame projekte man svarbu išlikti savimi, svarbu, kad tekstas būtų mano. Todėl atsisakiau redaktoriaus, nors neneigiu, kad tai gali būti klaida. Klysdama galiu mokytis. Lietuvių kalbą pasirinkau todėl, kad nebegaliu kurti vien siauram rusų bendruomenės ratui. Pavyzdžiui, esu performanso „Moters monologai“ autorė. Kūrinį rašiau rusų kalba su džiazo perkusininku Arkadijumi Gotesmanu. Kūrinį dabar verčiame į lietuvių kalbą, nes originalios versijos jau nebeturime kur pristatyti. Labai džiaugiuosi, kad įveikiau kalbos barjerą, nes esu kilusi iš Rygos, o lietuvių kalbą išmokau tik būdama vyresniųjų klasių moksleivė. Pagaliau galiu prisistatyti kaip dvikalbė kūrėja.

Nuo vaikystės mane lydėjo keista simpatija „kitokiems“ žmonėms, todėl maniškis estetikos ir grožio suvokimas kiek skiriasi nuo įprasto, „normalaus“.

– Julius Keleras savo esė „Who cares? Ar menininkas ieško kančios?“, publikuotoje kultūros ir meno žurnale „Nemunas“, nagrinėja daugybę metų keliamą klausimą apie kūrėjams būdingą kančios svarbą: „Menininkas, jei jis ne lengvabūdis jazzman‘as, pavakarėm mėtantis tritaškius į nespalvotus neprasiblaivančio restorano klaviatūros krepšius, privalo būti amžinai alkanas, neturėti pastogės, nekalbant jau apie kitas žmogiškąsias malones, kurias kitiems gali teikti palankios likimo aplinkybės. Basas ant ledo, apimtas neaprėpiamos kančios. Nelaimingas, išsekęs ir beturtis. Ištroškęs ir dantimis kalenantis ant prarajos krašto.“ Koks tavo santykis su kančia? Ar galėtum teigti, kad tai neatsiejama kūrybos proceso dalis?

– Nuo destruktyvių jausmų save stengiuosi apsaugoti. Man svarbiau atrasti ir pasiekti ne kraštutines būsenas, bet vidinę pusiausvyrą. Užsidaryti kambaryje rašymui ar kūrybai teatro scenoje tam tikram laikui – vienas dalykas. Tačiau tikiu, kad kūrėjas turi būti pailsėjęs, pavalgęs ir sveikas. Tik tada jis bus kupinas jėgų. Turėjau galimybę „Stigmas“ pradėti rašyti rezidencijoje Babtyno dvare. Atitrūkimas nuo buities, telefoninių skambučių ir socialinių tinklų labiausiai padėjo dėliojant galutinius kūrinio koncepcijos taškus ir leido pradėti rašyti, tačiau dirbtinai kuriamos kančios nepalaikau.

– „Stigmas“ įvardiji kaip siekį atverti ligoninės ir reabilitacijos paslaptis, paneigti nusistovėjusius stereotipus ir padėti pakeisti požiūrį į įvairius kūno sužalojimus. Su kokiomis vyraujančiomis stigmomis esi susidūrusi dar prieš patirtą traumą ir kokie stereotipai atsivėrė po jos?

– Nuo vaikystės mane lydėjo keista simpatija „kitokiems“ žmonėms, todėl maniškis estetikos ir grožio suvokimas kiek skiriasi nuo įprasto, „normalaus“. Su stigmatizavimu susidūriau tik patyrusi kūno modifikacijas. Girdėjau nuomonių, kad aktorė negali būti tokia: randuota, be visos blauzdos, paralyžiuota pėda, tiesiogine prasme prisiūtos prie blauzdos raumens. Negali, ir tiek. Grįžusi į teatrą sulaukiau pirmųjų kolegų klausimų: „Tai kada šalinsi randus?“, „Kaip dabar tokia vaidinsi?“ ir pan. Niekam nebuvo įdomu, kiek dar operacijų ir narkozių tektų išgyventi, kad medikai bent minimaliai galėtų restauruoti blauzdos kontūrus. Prireiktų keturių operacijų, o gydymas užtruktų bent metus. Norėdama išvengti visų šių klausimų, pradėjau dėvėti silikonines kojines. Koja nuolat prakaitavo, odą bėrė, kartais kojinė smukdavo žemyn, o aš slapčiomis bėgiodavau į užkulisius ją pasitaisyti. Apie vaidybą tokiomis aplinkybėmis negali būti nė kalbos. Tačiau skaudžiausia akimirka buvo reabilitacijos centro masažuotojos gailestis, kad visą gyvenimą privalėsiu dėvėti kelnes, kad būčiau graži! Netekau žado, nes šis centras man visada buvo didžiausio palaikymo ir motyvacijos vieta. Psichoterapijos metu bandžiau sąžiningai atsakyti į klausimą: ar tikrai negaliu būti tokia, kokia esu, ir nesulaukti kritikos, liautis kritikuoti save pati. Tada pasiryžau reabilitacijos periodui ir, nors kartais man skauda, scenoje esu pasiruošusi atlikti tai, ko manęs prašys režisierius. Nėra nieko neįmanomo, o jei mano kūnas kažkam netinka – mums paprasčiausiai nepakeliui.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių