J. Ambrazevičius: nuo žurnalisto, literatūros kritiko iki premjero

Traukė literatūra

Prisimenant kaunietiškąjį J. Ambrazevičiaus-Brazaičio biografijos tarpsnį, į akis krinta jo atkaklumas ir pasitikėjimas savo jėgomis net ir tada, kai likimo skirti išbandymai atrodė labai nepalankūs.

Jaunuolis, nusprendęs savo gyvenimą susieti su lietuvių kalba ir literatūra, pasirinko studijas Lietuvos universiteto (vėliau – Vytauto Didžiojo universiteto) Teologijos-filosofijos fakultete, Filosofijos skyriuje ne tiek dėl katalikiškos mokslų krypties, kiek dėl žmonių, dirbusių šiame fakultete. Filosofas Stasys Šalkauskis ir Maironis buvo didžiausi J. Ambrazevičiaus dvasiniai autoritetai, be to, jis buvo didelis Jono Mačiulio-Maironio poezijos gerbėjas. Universitete noras iš arčiau pažinti lietuvių literatūros klasikus susipynė su gilesniu, filosofiniu jų kūrybos suvokimu.

J. Ambrazevičius neapsiribojo studijomis. 1923–1927 m. jis dirbo „Lietuvos“ laikraščio redakcijoje, buvo vienas iš pagalbinių redaktorių, rūpinęsis kultūrinių įvykių apžvalgomis. Tai buvo ne tik uždarbis Marijonų bendrabutyje Laisvės al. 61 (dabar Laisvės al. 101A) gyvenusiam studentui, bet ir galimybė tobulinti savo rašymo įgūdžius, kurių greitai prireikė vertinant kitų rašančiųjų kūrybą.

1926 m. J. Ambrazevičius buvo vienas ateitininkų „Šatrijos“ meno draugijos steigėjų, pabaigęs studijas bandė redaguoti „Jaunimo vadą“, o 1928–1929 m. redagavo moksleivių ateitininkų žurnalą „Ateitį“. Su spauda jo gyvenimas ir darbas buvo susietas visą gyvenimo Kaune laikotarpį. Daugiausia bendradarbiavo rašydamas literatūrologinius straipsnius ir įvairių autorių knygų recenzijas „Židinio“ ir „Naujosios Romuvos“ žurnalams, laikraščiui „XX amžius“, o karo metų laikraščiui „Į laisvę“ net suteikė pavadinimą (pridėjo prielinksnį „į“, tai nuoroda į laisvės siekiamybę).

Pedagoginė veikla

Kaunietiškasis J. Ambrazevičiaus laikotarpis taip pat neatsiejamas nuo pedagoginio darbo. Dar nebaigęs studijų, 1927 m. rugsėjo 9 d., įsidarbino mokytoju praktikantu Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje. Pabaigus studijas jam nuo 1928 m. sausio 1 d. leista mokėti XI kategorijos mokytojo atlyginimą, bet netrukus šį darbą reikėjo derinti su pedagoginiu darbu Vytauto Didžiojo universitete.

1933 m. gavęs vyresniojo asistento darbą VDU Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyriuje, jį iki pat 1943 m. laikė pagrindiniu, o gimnazijos mokytojo pareigas – antraeilėmis. Tai buvo įteisinta 1934 m. sausio 16 d. švietimo ministro įsakymu, kuriame nurodyta, kad J. Ambrazevičius yra laisvai samdomas Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijos mokytojas.

Tai jam netrukdė būti labai populiariu, veikliu ir mylimu mokytoju, kelių vadovėlių vidurinėms ir aukštesniosioms mokykloms autoriumi. 1937 m. laisvai samdomam mokytojui buvo suteiktas vidurinės mokyklos vyresniojo mokytojo vardas (Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijos lietuvių kalbos mokytojo Juozo Ambrazevičiaus tarnybos lapas. Kaunas. 1928 12 30–1943 03 31. Pasirašė gimnazijos direktorė A. Skrupskelienė. KRVA, f. R-1016, ap. 3, b. 18, l. 5–6).

Mokinys: J. Ambrazevičiaus Marijampolės gimnazijos IV klasės baigimo atestatas. Pasirašė direktorius A. Daniliauskas ir kt., Marijampolė, 1922 m. birželio 15 d. / LCVA, f. 631, ap. 3, b. 20, l. 1.

Gimnazisčių atsiminimai

J. Ambrazevičius, nors buvo didelis įvairių menų (ne tik literatūros) gerbėjas, nesirengė nei laisvai, nei dabitiškai – visad dėvėjo klasikinį kostiumą, kaklaraištį, nerūkė ir beveik nevartojo alkoholio.

Jo rimtumą, solidumą gimnazistėms norėjosi išbandyti, bet jų išdaigos prie naujojo mokytojo tiesiog nelipo. Gimnazistės jį greitai priėmė kaip nuoširdų, gerą mokytoją, aistringą savo dalyko žinovą, o kai kurios net buvo jį įsimylėjusios (žinoma, be atsako, nes, pasak paties J. Ambrazevičiaus žodžių studijų laikų draugui Vincui Kazlauskui, jis turįs tiek rašto darbų taisyti, kad žmonai nebūtų laiko (Esi herojus, tapk šventuoju: studentiški prisiminimai apie Juozą Ambrazevičių-Brazaitį / Vincas Kazlauskas // Į laisvę. – 1975, Nr. 65, p. 84–87, 96).

Atvirai apie laikus, kai J. Ambrazevičius buvo jos mokytojas, straipsnyje „Žydinti sala“ pasidalijo rašytoja Kotryna Grigaitytė (Žydinti sala: Profesoriui J. Brazaičiui atminti // Į laisvę. – 1975, Nr. 65, p. 88–96), vėliau ne kartą lankiusis tiek J. Ambrazevičiaus namuose Ugniagesių gatvėje (Tėvų Marijonų namuose, tuo metu Ugniagesių g. 6, dabar pastatų kompleksas J. Gruodžio g. 10, Laisvės al. 101A), tiek jo namuose išeivijoje.

K. Grigaitytė rašė, kad J. Ambrazevičius tarsi nepastebėdavo jį įsimylėjusių gimnazisčių ir apie jas sklandančių kupletų, o pati K. Grigaitytė nenorėjo būti viena iš jų ir į Monikos Mironaitės gundymus pabučiuoti simpatiškąjį mokytoją atsakiusi, kad tada negalės su juo bendrauti, kaip iki tol. M. Mironaitė, pasak K. Grigaitytės, pati bandė patraukti J. Ambrazevičiaus dėmesį, bet taip pat neišsidavė, kad jam simpatizavo.

Žiniomis dalijosi su studentais

VDU J. Ambrazevičius dėstė lietuvių literatūrą, literatūros teoriją, vedė lietuvių literatūros pratybų seminarus (1933–1937 m.), o 1938–1939 m. dar dėstė lietuvių kalbos ir literatūros metodiką, lietuvių tautosaką.

1938 m. vasario 19 d. sutartimi J. Ambrazevičius nuo 1938 m. sausio 1 d. patvirtintas neetatiniu lektoriumi su docento atlyginimu (VDU Teologijos-filosofijos fakulteto dekano ord. prof. dr. P. Malakauskio ir Juozo Ambrazevičiaus sutartis penkeriems metams dėl J. Ambrazevičiaus priėmimo neetatiniu lektoriumi lietuvių literatūrai ir jos padedamiesiems mokslams dėstyti ir vesti pratybas nuo 1938 01 15. Kaunas. 1938 02 19. LCVA, f. 631, ap. 3, b. 20, l. 27).

Gimnazistės jį greitai priėmė kaip nuoširdų, gerą mokytoją, aistringą savo dalyko žinovą.

1939-aisiais, įgyvendindamas sutarties sąlygas, J. Ambrazevičius šalia minėtųjų disciplinų dar skaitė Naujosios lietuvių literatūros, XIX a. lietuvių literatūros kursus. Apie darbą VDU žinoma nedaug, tik tiek, kad jo kursai buvo mėgstami studentų, kvalifikaciniais sugebėjimais neabejota (tai liudija ir VDU Teologijos-filosofijos fakulteto komisijos protokolai, priimant jį į darbą VDU), o jo literatūrinės studijos, vadovėliai svariai papildė universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto publikacijų kaupyklą.

Kaip ir visiems darbams, VDU dėstytojo darbui J. Ambrazevičius stropiai rengėsi. Manydamas, kad kvalifikacinių sugebėjimų jam dar trūksta, 1931–1932 m. literatūros žinias gilino Bonos universitete.

1940 m. J. Ambrazevičiaus veikalą apie Vaižgantą bandyta prilyginti disertacijai, gautas principinis V. Mykolaičio-Putino sutikimas, kad šis darbas, jį kiek pakoregavus, atitinka disertacijai keliamus reikalavimus (V. Mykolaičio laiškas VDU Teologijos- filosofijos fakulteto sekretoriui Z. Ivinskiui dėl veikalo „Vaižgantas“ atitikimo disertacijai daktaro laipsniui gauti. Kaunas. 1940 03 08. LCVA, f. 631, ap. 3, b. 20, l. 44). Tačiau atėjus naujiems laikams ir naujiems iššūkiams to nebuvo padaryta.

Vis dėlto nuo 1941 m. spalio 1 d. J. Ambrazevičius patvirtintas laikinai einančiu ekstraordinarinio profesoriaus VDU pareigas (Raštas dėl J. Ambrazevičiaus paskyrimo Filosofijos fakulteto lietuvių literatūros katedros laikinai einančiu ekstraordinarinio profesoriaus pareigas nuo 1941 10 01. Pasirašė J. Gravrogkas, rektorius, Z. Gūra, kanceliarijos viršininkas. Kaunas. 1941 10 23. LCVA, f. 631, ap. 3, b. 20, l. 53), tuo lyg ir pripažįstant jo mokslinę kvalifikaciją.

Laikinosios vyriausybės vadovas

Kaip rimtus iššūkius, reikalaujančius daug darbo ir pastangų, jis taip pat priėmė pasiūlymus būti Valstybės teatro dramos repertuaro komisijos nariu (1939), Lituanistikos instituto literatūros skyriaus patarėju (1939–1940), Tautosakos komisijos nariu (1938–1940).

Neabejotinai didžiausias iššūkis jam buvo darbas Lietuvos laikinojoje vyriausybėje 1941 m. Pakviestas būti šios vyriausybės švietimo ministru, jis netrukus gavo įpareigojimą laikinai eiti šios vyriausybės ministro pirmininko pareigas.

Aplinkybės susiklostė taip, kad Kazys Škirpa, daug prisidėjęs prie tautos sukilimo rengimo, pats jame tiesiogiai negalėjo dalyvauti ir negalėjo užimti laikinosios vyriausybės vadovo posto. Visus 1941 m. sukilimo ir laikinosios vyriausybės veiklos aspektus neabejotinai įvertino ir dar įvertins istorikai, kai atsiras galimybė pažvelgti iš dar didesnio laiko atstumo, atsikratant tiek įsigalėjusių stereotipų, tiek vienos ar kitos pusės subjektyvių vertinimų. Tačiau jau dabar galima teigti, kad J. Ambrazevičius-Brazaitis buvo tinkamiausia figūra būti laikinosios vyriausybės vadovu: buvo šviesus, tolerantiškas žmogus, intelektualas, suprantantis laikmečio situaciją ir jos keliamus reikalavimus. Tuo metu kaip tik reikėjo tokio žmogaus, kuris nepasiduotų radikalų provokacijoms ir okupantų spaudimui, sugebėtų išlaviruoti sudėtingoje politinėje situacijoje, kartu įgyvendindamas esminius Lietuvos laisvės siekius (nors ir suprasdamas jų laikinumą).

Tuo metu kaip tik reikėjo tokio žmogaus, kuris nepasiduotų radikalų provokacijoms ir okupantų spaudimui.

2009 m. birželio 20 d. VDU (K. Donelaičio g. 52) II a. vestibiulyje atidengti bareljefai ir atminimo lenta: „Lietuvių aktyvistų fronto suorganizuotas 1941 m. birželio 23 d. ginkluotas sukilimas išreiškė tautos valią atkurti laisvą ir nepriklausomą valstybę ir paskelbė laikinosios vyriausybės sudėtį. Svarbiausi lietuvių aktyvistų fronto vadovai buvo Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai ir studentai Vytautas Bulvičius, Adolfas Damušis, Juozas Vėbra, Leonas Prapuolenis, Pilypas Narutis. Lietuvos laikinajai vyriausybei vadovavo Juozas Ambrazevičius“ (VDU bus įamžintas Birželio sukilimo vadų atminimas // https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/vdu-bus-iamzintas-birzelio-sukilimo-vadu-atminimas-n296796).

2012 m. Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje atgulė iš JAV į tėvynę parskraidinti J. Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikai. Daug valdžios atstovų tuomet neišdrįso dalyvauti perlaidojimo ceremonijoje dėl prieštaringai vertintos laikinosios vyriausybės veiklos, bet laikas parodė, kad jie neteisūs. Tamsios dėmės tiesiog nelipo prie kovotojo idealisto kūno, kaip nelipo gimnazisčių išdaigos prie savo darbą mylinčio mokytojo.