Istorikas: radijas propagandai naudotas visais laikais

„Visi skleidė savo idėjas: ir nacistinė Vokietija, ir bolševikinė Sovietų Sąjunga, ir kas tik nori. Lenkai varė propagandą į Lietuvą, Vilniaus radijas, įkurtas 1927 m., kone iš karto pradėjo transliuoti laidas ir lietuvių kalba. Kauno radijo laidos buvo transliuojamos į Lenkiją, BBC – į Vokietiją“, – pasakoja S. Žilionis. 

Propaganda buvo svarbi ir A. Smetonos laikais

Ne vienoje Europos šalyje pirmosios radijo stotys bent kurį laiką buvo tiesiogiai pavaldžios būtent krašto apsaugos ministerijoms. Radijo bangos, tuo metu trumposios arba vidutinės, o tai reiškia –  sklindančios toli ir nepaisančios valstybių sienų, buvo suvokiamos kaip svarbus propagandos įrankis.

Pasak radijo istorijos tyrinėtojo ir trumpabangininko Sigito Žilionio, radiją propagandai naudojo visi be išimties: „Visi skleidė savo idėjas: ir nacistinė Vokietija, ir bolševikinė Sovietų Sąjunga, ir kas tik nori. Lenkai varė propagandą į Lietuvą, Vilniaus radijas, įkurtas 1927 m., kone iš karto pradėjo transliuoti laidas ir lietuvių kalba. Kauno radijo laidos buvo transliuojamos į Lenkiją, BBC – į Vokietiją.“

Vytauto Didžiojo universiteto politologas Bernaras Ivanovas tyrinėjo cenzūrą Lietuvoje po 1926 m. vykusio tautininkų perversmo. Tai tie patys metai, kai pradėjo kalbėti Kauno radiofonas. Radijui, kaip ir laikraščiams, valdžia taikė išankstinę cenzūrą, nors didžioji dalis eterio buvo tiesioginė, pavyzdžiui, universiteto dėstytojų paskaitos. Tai, kas per radiją kalbama, turėjo būti iš anksto patikrinama. Užsienio žinių skelbimo monopolį turėjo telegramų agentūra ELTA, kuri taip pat buvo cenzūruoja.

B. Ivanovo teigimu, tautininkams buvo svarbu ir propaganda, siekiant po perversmo įtvirtinti visuomenėje nepopuliarią partiją, menkinti oponentai, tarp Lietuvos ir Lenkijos bei tarp Lietuvos ir Vokietijos susidariusių įtemptų situacijų atpirkimo ožiais virsdavo tautinės mažumos, tautininkų publicistai savo tekstais konstravo Lietuvos lenkų, vokiečių, taip pat – žydų įvaizdžius.

„Po 1938 m. Konstitucijos projekto pateikimo apskritai buvo tiesiog komedija, – pasakoja B. Ivanovas. – Lietuvos žydų bendruomenė apie tai beveik nekalbėjo, bet užsienio žydų bendruomenės Britanijoje, net Čekoslovakijoje rašė, kad premjero Antano Merkio žydų delegacija paklausė, kodėl 1938 m. Konstitucijoje nepaminėtos tautinės mažumos. Į tai buvo atsakyta – nereikia erzinti ultraradikalų, nes jums patiems bus blogiau juos išprovokavus, geriau neminėsime, ir tada viskas bus gerai. Mes puikiai suprantame, kad paskui gerai nebuvo.“

Paklaustas, ką galima buvo išgirsti per Kauno radiofoną Smetonos laikais, S. Žilionis sako, kad 3–4 dešimtm. radijas buvo švietimo ir kultūrinimo priemonė ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse: „Per radiją buvo skaitomos paskaitos, vyko spaudos apžvalgos, skaitomi ištisi straipsniai, nes tada provincijoje žmonės ir laikraščių nelabai galėjo užsisakyti, ypač biednesni. Tai buvo tarsi koks universitetas. Buvo transliuojama labai daug muzikos ir vaidinimų.“

B. Ivanovas priduria, kad per politines laidas buvo pristatomi Antano Smetonos, vyriausybės narių pasisakymai ir pagrindinė politinė linija Lenkijos bei Vokietijos atžvilgiu. „Pavyzdžiui, buvo pasakojama apie sunkią lietuvių mokytojų padėtį okupuotame Vilniaus krašte, kaip juos ten lenkai šunimis pjudo ir duobėse pūdo. Taigi buvo drastiškų epizodų. Lenkai ne ką nusileido – savo radijo laidose irgi kalbėjo apie žiauriausius persekiojimus“, – kalba politologas.