Šarūno Leonavičiaus piešiniuose atgyja senųjų lietuvių dievų pasaulis

Leidykla "Tyto alba" skaitytojams pristatė religijotyrininko, etnologo, publicisto Gintaro Beresnevičiaus (1961–2006) knygą "Lietuvių religija ir mitologija". Pakartotinai išleista su žymaus lietuvių dailininko Šarūno Leonavičiaus piešiniais ir ofortais, knyga ne tik įgavo naują pavidalą, bet ir tapo reikšmingu lietuvių knygos meno įvykiu.

Įrašė į europinį kontekstą

Iš nedidelės mokslinės studijos ji transformavosi į įspūdingą, solidų, aristokratišką albumą, kuriame vaizdinį pavidalą ir apčiuopiamus kūnus įgavo G.Beresnevičiaus prikeltas ir aprašytas senovės baltų pasaulis.  Knygai pranašaujamas ilgas ir laimingas gyvenimas bei lietuvių knygos meno paminklo likimas.

Pirmoji knygos laida bematant ištirpo knygynuose, nusėdo ne tik akademinės visuomenės, bet ir eilinių mirtingųjų bibliotekose, ėjo iš rankų į rankas, rezonavo, kėlė diskusijas, žadino mintis apie lietuvišką tapatybę, tautos šaknis ir ateitį.

Tai pirmoji sisteminė senosios lietuvių religijos ir mitologijos studija pasaulinės baltistikos istorijoje, kurioje rekonstruotus religinių vaizdinių kompleksus mokslininkas sujungė į bendrą pasaulėžiūrinę visumą. Studijoje apstu teiginių ir hipotezių apie senuosius dievus, jų kultus, žynių instituciją, senosios religijos tąsą ir reliktus, per papročius pasiekusius ir mūsų dienas. G.Beresnevičius lietuvių religiją ir mitologiją įrašė į Šiaurės, Vidurio ir Rytų Europos erdvėse gyvavusių religijų kontekstą. "Įrašė" tokia patrauklia, suprantama kalba, kad knyga tapo svarbi ne tik mokslui, bet ir aktuali plačiajai visuomenei.

"Tyto alba" leidyklos direktorė Lolita Varanavičienė teigia neabejojusi, kad knygą reikia leisti pakartotinai. Tačiau buvo akivaizdu, kad knyga yra pernelyg svarbi lietuvių kultūrai, kad dar kartą būtų išleista tiesiog kaip akademinis leidinys. Buvo nutarta kviestis dailininką ir skaitytojui pateikti kitokią šių tekstų interpretaciją, praplėsti knygos poveikio erdvę, įvaizdinti ją – suteikti sparnus ir naują gyvybę. Idėja gimė netekties fone, Lietuvos visuomenei skaudžiai išgyvenant tragišką G.Beresnevičiaus žūtį.

Vienoje knygoje – du talentai

Menotyrininkė Jurgita Ludavičienė, lydėjusi knygos atsiradimą nuo idėjos iki rezultato, ilgai nesvarsčiusi, dailininku pasirinko Šarūną Leonavičių. "Buvo aišku, kad reikalingas žmogus, kuris ne tiesiog iliustruotų knygą, nupieštų, kas joje rašoma. Reikalingas G.Beresnevičiui dvasia, pasaulio matymu ir suvokimu artimas – tos pačios kraujo grupės – žmogus. Be to, labai stiprus menininkas, meistriškas piešėjas, kuris pajėgtų suvaldyti tekstą, suteiktų pavidalą gaivalingam, tolimam, mažai pažįstamam ir pažiniam senovės dievų pasauliui. Tiesą sakant, nebuvo iš ko rinktis. Buvo aišku, kad tas žmogus yra Šarūnas Leonavičius", – dabar sako menotyrininkė, džiaugdamasi, kad svarbiu momentu intuicija jos neapgavo.

Leidykla dailininkui suteikė visišką kūrybos laisvę. Šiandien knyga yra tokia, kokią ją pamatė ir sukūrė dailininkas, pasitelkęs talentą, meistrystę, protą ir meninę intuiciją. Jau nuo pat pradžių buvo aišku, kad Š.Leonavičiaus iliustracijos netilps į tradicinius žanro rėmus, taps savarankiškais meno kūriniais. Per pusantrų metų sukurti 11 piešinių ir 3 ofortai tapo unikalia kolekcija, kurios vietą ir reikšmę bendrame lietuvių dailės kontekste nustatys laikas. Šiandien šie kūriniai eksponuojami auksakalių gildijos galerijoje "Meno niša" Vilniuje, artimiausiu metu numatytos parodos Varšuvoje ir tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje.

Nors ant knygos, kurioje vienodai svarbūs ir tekstas, ir iliustracijos, viršelio – viena G.Beresnevičiaus pavardė, akivaizdu, kad šioje knygoje susitiko du kūrėjai ir dvasia artimi žmonės.

Š.Leonavičius – vienas įdomiausių ir techniškiausių lietuvių grafikų. Kūrė plakatus, pašto ženklus, bendradarbiavo su "Šėpos" teatru, kūrė lėles ir dekoracijas. Svarbiausios ir vertingiausios jo kūrybos sritys – knygų grafika, ofortai ir tapyba. Už knygų iliustracijas Š.Leonavičius ne kartą buvo apdovanotas Tarptautinėje Vilniaus knygos meno trienalėje, jo ofortai ir piešiniai daugelį kartų eksponuoti Lietuvoje ir užsienyje.

Tenka pridurti, kad gyvenime šiedu menininkai artimai nebendravo. Š.Leonavičius sako: "Mes buvome supažindinti, bet nepažįstami. Mes žinojome apie vienas kitą, bet nebendravome, nebuvome draugai ar bičiuliai." Artima, gili jų pažintis, lemtingasis susitikimas įvyko knygoje, jau po G.Beresnevičiaus mirties.

Senovės dievai kalba apie mus

Š.Leonavičius pripažįsta, kad iliustruoti "Lietuvių religiją ir mitologiją" buvo iki šiol sudėtingiausias jo darbas. Tiesioginis, pažodinis iliustravimas čia absoliučiai netiko, tuo labiau kad dailininkas nekart įvairiomis progomis yra sakęs, jog nemėgsta, o ir nemoka piešti tiesmukai.

"Sudėtingiausia buvo nuspręsti, kokias knygos vietas iliustruoti, jos personažai galėjo atsirasti bet kurioje knygos vietoje, jie nepaisė ne tik erdvės, bet ir laiko ribų. Knygą skaičiau kelis, gal keliolika kartų: nuo pradžios, nuo galo, atskirais gabalais – reikėjo knygos logiką susidėlioti galvoje, pamatyti jos visumą", – prisiminė dailininkas. Svarstymų etapas truko keletą mėnesių, tik po to imtasi pieštuko ir popieriaus lakštų.

Dailininkas sako, jog pati tema ir anksčiau nebuvusi jam svetima, tačiau šiuokart ji pareikalavo visiškai kitokių pastangų, įsigilinimo, pajautimo. Reikėjo vaizdais perteikti ne tik žodžius, kuriais G.Beresnevičius atgaivino senųjų dievybių pasaulį, bet ir rekonstruoti to pasaulio dvasią. Toji dvasia – pirmykštė jos galia, dangaus ir žemės jėga dabar pulsuoja iš piešinių ir ofortų. Dievai ir deivės dailininko kūriniuose – ne storuose praeities luituose sustingę inkliuzai. Jie gyvena, veikia, kunkuliuoja, nepaklusdami laiko ir erdvės dėsniams, suteikdami progą prisiliesti prie mūsų praeities – tokios, kokia ji galėjo būti. Piešiniuose dailininkas apgyvendino ir dangaus kūnus, sparnuotus žmones – didžiulius ir nykštukinius, medžius, kuriuose lizdus susisukę žmonės, mitinėmis esybėmis, kurių senovės lietuviai turėjo devynias galybes.

Galbūt kas nors ryšis suskaičiuoti Š.Leonavičiaus nupaišytus ir atgaivintus dievus. Tai nebus lengvas uždavinys – jie eina iš vieno lakšto į kitą, susipina, kartojasi, atsiranda vis kiti – juda kruta kaip burbulai katile. Tenka tik stebėti dailininko fantaziją ir meistrystę.

Taikli menotyrininkės J.Ludavičienės charakteristika: "Š.Leonavičius – dailininkas, pasižymintis pragarišku kruopštumu ir nepaprastu sugebėjimu piešti. Jo kūriniai atkakliai kelia įspūdį, kad raižyti ir piešti jam yra taip pat svarbu, kaip kvėpuoti. Čia esama net savotiško meninio pamišimo – to, kuris apimdavo renesanso piešėjus, kurie varžydavosi dėl linijos tobulumo."

"Turėjau susidėlioti galvoje visą tą logiką. Ikonografinių šaltinių mažai, ir niekas negali pasakyti, kiek jie teisingi, kiek – neteisingi. Kas šiandien pasakys, kaip atrodė lietuvių dievas Perkūnas? Kiti dievai? Ir iki manęs juos paišė žmonės – savaip įsivaizduodami, savaip interpretuodami. Nėra paaiškinimo, kodėl piešė būtent taip. Nepamirškime, jie buvo dievai, todėl kaip norėjo, taip ir atrodė – G.Beresnevičius rašo apie tai. Man svarbiau buvo perteikti, kas tuomet vyko jų galvose, – rekonstruoti dvasią", – komentavo dailininkas.

Paklaustas, ką jam pačiam davė šis ilgai trukęs "bendravimas su dievais", Š.Leonavičius atsako, jog šie dalykai labai svarbūs kiekvienam šiuolaikiniam žmogui. Svarbesni, nei šiandien įvardijama: "Norėdami suprasti, kas esame, kuo esame panašūs ar skiriamės nuo viso likusio pasaulio, turime atsigręžti į savo šaknis. Tai – kelias į tapatybės supratimą."

Dailininkas deda paskutinį akcentą: "G.Beresnevičiaus knyga yra mąstanti, todėl paišyti ją galima visą gyvenimą. Tai kaip lietuviška sutartinė: iš pažiūros monotoniška, be pradžios pabaigos, bet jos skambesys vis keičiasi, melodijos pinasi, atskleisdamos vis naujus prasmių klodus."