Apie dievus ir žmones

Kiekvienas doras baudžiauninkas žino – caro žodis yra paskutinis, nes aukščiau už carą yra tik ponas Dievas. Ši iš Bizantijos imperijos atėjusi dogma Rusijoje vyrauja jau kelis šimtus metų, mat net SSRS laikais Kremlius visada turėdavo tik vieną žvaigždę, aplink kurią sukdavosi visas proletarų valstybės gyvenimas.

XIV–XVI a. Meksikoje buvo šiek tiek kitaip. Čia imperatorius pats buvo laikomas kone gyvu dievu ir joks mirtingasis negalėjo jo nė pirštu paliesti (kaip ir jo kolegų to meto Kinijoje ar Japonijoje).

Paskutiniojo žmonių širdis lupančių indėnų imperatoriaus (1466–1520) ir blyškiaveidžių atvykėlių vado (1485–1547) susitikimas įvyko 1519 m. lapkričio 8-ąją.

Sakoma, kad jo metu Hernanas padarė nedovanotiną klaidą ir ištiesė imperatoriui ranką, tuo pažeisdamas dangiškąjį protokolą. Polinkį į depresiją ir paranoją turėjęs imperatorius veikiausiai į atvykėlius žvelgė įtariai, tačiau jis vis tiek nusprendė įteikti Hernanui dovanų (kalendorių, taip pat aukso ir sidabro) bei pakviesti svečius į savo rezidenciją.

Teigiama, kad imperijos sostinėje regėti pastatai, gatvės ir vandens telkiniai pribloškė ispanus savo grožiu bei didybe ir ne vienas jų abejojo matomais vaizdais ir net lygino juos su sapnais.

Viešnagės metu svečiai pagrobė miesto šeimininką ir keletą mėnesių jo vardu valdė imperiją. Bėgant savaitėms, ispanus pasiekė žinios apie iš Kubos atplaukusius laivus, kurių įguloms buvo įsakyta suimti Hernaną, mat šis neva pažeidė Kubos kolonijos įstatymus.

Trumpam palikęs Tenočtitlaną, Hernanas nužygiavo į pakrantę ir užpuolė savo tautiečius. Kautynės baigėsi Hernano naudai, o daugelis likusių gyvų priešininkų sutiko prisijungti prie jo pajėgų.

1520 m. gegužės 22 d. Tenočtitlane likę ispanai išžudė ten vykusios šventės dalyvius, mat sklido gandai apie rezgamą sąmokslą, kad linksmybių metu bus bandoma atsikratyti atvykėliais. Eiliniai indėnai vis labiau piktinosi blyškiaveidžių elgesiu ir imperatoriaus silpnavališkumu, tad birželio pabaigoje (o gal liepos pradžioje) valdovas staiga iškeliavo pas protėvius.

Tiksli jo mirties data ir aplinkybės nėra žinomos. Manoma, kad monarchas kalbėjo susirinkusiai miniai stovėdamas ant aukšto pastato. Šalia jo buvo Hernanas ir kiti aukštesnio rango svečiai. Minia veikiausiai nebuvo patenkinta tuo, ką išgirdo.

Ji pradėjo baubti ir laidyti strėles bei mėtyti akmenis į imperatorių. Šis staiga suklupo ir nuriedėjo nuo laiptų. Ar jį pražudė savų žmonių mestas daiktas? O gal jį nustūmė ispanai? Šito pasaulis veikiausiai niekada nesužinos. Žinoma tik tai, kad po imperatoriaus mirties atvykėliams teko sprukti iš miesto.

Nors pabėgimo metu žuvo ne vienas blyškiaveidis ir jiems talkinęs indėnas, Hernanui kartu su penkiais šimtais bendražygių pavyko išgyventi. Ispanų buvo mažiau, tačiau jie turėjo žirgų, šautuvų, arbaletų ir pabūklų, o imperijos kariai buvo ginkluoti tik lankais, ietimis ir specialiais vėzdus primenančiais kardais, kurių ašmenis dengė obsidiano, vulkaninio stiklo, šukės.

To meto pabūklai ir šautuvai nebuvo itin galingi, tačiau jų bei kavalerijos dėka ispanai gausiose priešo gretose galėjo pralaužti spragas, pro kurias braudavosi ispanus rėmę indėnai. Atvykėliai buvo gudresni ir techniškai pažangesni, tačiau šaunamieji ginklai ir taktinės bei strateginės suktybės buvo toli gražu ne viskas, ką jie pasiūlė autochtonams.

Šiuo metu yra žinoma, kad mažiausiai vienas Hernano kareivis sirgo raupais – Europoje įprasta, tačiau Naujojo Pasaulio gyventojams iki tol nepažinta ir nepatirta liga. Indėnai taip pat neturėjo skiepų arba veikiausiai netikėjo jų nauda (kaip kai kurie šiuolaikiniai žmonės), be to, jie daugybę dešimtmečių gyveno itin sterilioje aplinkoje, tad iš Europos atvežti raupai šienavo Meksikos senbuvius tarsi vėjas medžių lapus rudenį.

1521 m. gegužės 10 d. po kelis mėnesius trukusių kovų prasidėjo Tenočtitlano apsiaustis. Kad atkirstų imperijos sostinę nuo išorinio pasaulio, Hernanas įsakė pastatyti 13 brigantinų, kurios blokuodavo bet kokį bandymą vandens keliu ištrūkti iš miesto arba patekti į jį.

Net ir praėjus daugeliui šimtmečių po Meksikos užkariavimo, intelektualų sluoksniuose sklandė legenda, kad indėnai iš kito pasaulio krašto atvykusį Hernaną laikė dievu. Esą indėnų gretose sklido kalbos, jog kadaise gyveno Plunksnuotąja Gyvate vadinama dievybė (globojo žinias ir išmintį). Priešai šį antgamtinį padarą pririšo prie plausto ir išstūmė į vandenyną, o jis pažadėjo jiems vieną dieną atkeršyti, grįžęs plaukuoto blyškiaveidžio vyro pavidalu.

Ar indėnai išties buvo kvaili ir nesuvokė turintys reikalų su tokiais pačiais žmonėmis, trokštančiais užkariauti svetimą kraštą ir prisiplėšti gėrybių? Kas galėtų paneigti šią versiją? Ogi – patys ispanai.

Meksikos imperijos griūtį įamžinęs oficialus Hernano biografas Francizco Lopezas de Gomara (1511–1566) tvirtino: "Jis (Hernanas) stebėjosi priešų ištverme susirėmimuose ir kautynėse, jų pasiryžimu nepriimti taikos, nes žinojo, kiek daug tūkstančių jų žuvo nuo priešininkų rankų, kiek daug nuo bado ir ligų."

1521 m. rugpjūčio 13 d. indėnų imperijos sostinė Tenočtitlanas krito, o įsiveržę į miestą ispanai ir vietos kolaborantai nestokojo žiauraus elgesio su likusiais gyvais miesto gynėjais.

Tai nebuvo vien egzotiškos bronzos ir akmens amžiuje įstrigusios civilizacijos žlugimas, mat jos griuvėsiuose iškilo visiškai naujas pasaulis, kuriame iki šiol gyvename. Gimė naujos valstybės, nauji reiškiniai ir naujos geopolitinės jėgos, jau ne vieną dešimtmetį kurstančios Kremliaus balalaikininkų, islamo fundamentalistų ir kairiųjų kretinų pyktį.

Tiesa, daugelį metų imperijos priespaudą kentusių indėnų gyvenime mažai kas pasikeitė. Širdis lupančių tironų agresiją pakeitė kolonistų despotizmas, o daugelis vietinių Naujojo Pasaulio gyventojų vargo tauriųjų metalų kasyklose ir kentėjo nuo iš Europos atvežtų ligų.

Sparčiai sumažėjus autochtonų skaičiui, pigios darbo jėgos poreikį bandyta kompensuoti iš Afrikos gabenamais juodaodžiais vergais.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Fain!!o tironai --visur yra tironai;;;nuzmogeja...ir lipa per zmoniu kunus ...kol neatsiranda Spartakas ,,,bet ir tas ---igaves aplinkiniu pritarima !!taip pat tampa tironu

As

As portretas
Vis tiek gaila indenu, neseniai skaiciau, kad kazkokius super prabangius acteku karaliaus rumus atkase. Vaizda ispudingas. Todel ir gaila, kad taip va sunyko tokia idomi civilizacija.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Sisteminis š...
    Sisteminis š...

    Kodėl iš karto blogai pagalvojote? Juk raide "š" prasideda ne tik išmatas reiškiantis žodis. Pavyzdžiui – šabakštynas. Taip galima pavadinti mūsų švietimo sistemą, kai joje imi ieško...

    4
  • Logistikos spąstai
    Logistikos spąstai

    Jau už keleto dienų Lietuvos futbolo klubai sužinos varžovus Čempionų lygos ir Europos lygos turnyruose. Sekmadienį ir pirmadienį UEFA būstinėje Nione bus traukiami dviejų svarbiausių klubinių varžybų burtai. Anksčiau smagia pramoga buvusi cere...

    1
  • Mūsų rusiškumas: I. Bunino atvejis
    Mūsų rusiškumas: I. Bunino atvejis

    Šiandieniam lietuvių literatūros skaitytojui, mokykloje pamokytam praleisti knygose esančius gamtos aprašymus, Ivaną Buniną suprasti gali būti komplikuota: šis autorius daugelį savo prozos ir poezijos kūrinių parašė vien t...

    2
  • Laisvųjų mūrininkų šmėkla
    Laisvųjų mūrininkų šmėkla

    Jau ne vieną šimtmetį šviesiausius žmonijos protus kankina ramybės neduodantys klausimai. Ar tiesa, kad trečiasis JAV prezidentas Thomas Jeffersonas (1743–1826) buvo vergvaldys ir rasistas? Ar jis palaikė intymius santykius su savo ve...

    3
  • Požiūrių skirtumai
    Požiūrių skirtumai

    Šiandien už daugiau nei 8 tūkst. kilometrų nuo Lietuvos, Japonijos Hirošimos mieste, vėl suskambės varpas, kaip ir kasmet šiądien. Varpas, menantis, kad jau praėjo 75 metai, kai virš Plačios salos (jap. Hirošima) buvo...

  • Demokratija – brangintina ir nebūtinai amžina
    Demokratija – brangintina ir nebūtinai amžina

    Demokratiją lengva laikyti savaime suprantamu dalyku. Žvelgiant iš kairės, jos principai atrodo menkas figos lapelis imperializmui ir kitų formų nesąžiningumui. Tiesa yra pramanas. Svarbiausia – klausimai dėl galios ir identiteto. Konflikt...

    6
  • Mokyklinis chaosas
    Mokyklinis chaosas

    Pagal kitokias atostogų tradicijas gyvenančiose Europos valstybėse jau prasideda naujieji mokslo metai. Savaitė kita, "kelias į mokyklą, kelias į pasaulį" nuskambės ir Lietuvoje. Kas laukia rugsėjo 2-ąją ir visas kitas naujų mokslo met...

    6
  • Išmokome išlaidauti
    Išmokome išlaidauti

    Lietuvos bankas pasidžiaugė, kad ekonomikos nuopuolis per karantiną nebuvo toks didelis, kokio tikėtasi. Per antrąjį ketvirtį ji susitraukė tik 5,1 proc. Ir tai tik viena geroji naujiena. Antroji – visur jau matomi atsigavimo ženklai. ...

    2
  • Profesionalių vertėjų pasauliui <span style=color:red;>(nebe)</span>reikia?
    Profesionalių vertėjų pasauliui (nebe)reikia?

    Kartais žmonės kreivai žiūri į vertėjo profesiją. O kam gi vertėjai apskritai reikalingi, jei yra visagalis "Google Translate"? Mašininio vertimo vertyklėmis pasikliaujama ne tik kasdieninėse situacijose, pavyzdžiui, kai nesupranti ...

    3
  • Mirtinas atostogų troškulys
    Mirtinas atostogų troškulys

    Visais laikais nebuvo didesnių nuvargėlių, kaip viešajame sektoriuje ir ypač biurokratinėje jo atmainoje. Į ką jau ką, o į Darbo kodekso reikalavimus nuosavam poilsiui gerbiami klerkai tikrai yra įsigilinę taip, kaip fanatikai į Morkaus evan...

    11
Daugiau straipsnių