SIMPOZIUMAS

Gintaro beieškant kūrybos tinkluose

Tradiciškai gintaro simpoziumu kūrybinį sezoną šiais metais pradėjo Menininkų namai Nidoje. Jų šeimininkai Virginija ir Kazimieras Mizgiriai paskelbė naują simpoziumo temą – “Gintaro beieškant”, o kurti į jį pakvietė tris vilniečius skulptorius – Kęstutį Musteikį, Arvydą Ališanką ir Kazį Venclovą. Tiesa, keletą dienų prie minėtų menininkų buvo prisidėjęs ir senojo gintaro apdirbimo asas Ruslanas Aranauskas.

Ar pavyko atrasti gintarą? – perfrazuojant simpoziumo temą klausiau autorių, apžiūrinėdama jų darbus bei klausydamasi jų pasisakymų.

Kaustė baimė

Pirmą kartą prie gintaro kaip menininkas prisilietęs Kęstutis Musteikis sakė prieš tai turėjęs nugalėti didelį pasipriešinimą – gintaras palyginus su skulptoriui įprastu akmeniu - trapi ir smulki medžiaga, o kai sužinai, kiek ji kainuoja, sukausto baimė – nekyla rankos jį pjaustyti ar kitaip apdoroti.

“Pirmasis prisilietimas buvo ir linksmas, ir komiškas”, - savo dviejų savaičių kūrybą Menininkų namuose įvertino Kęstutis Musteikis.

Rimtas pokštas

Jau pernai Menininkų namų simpoziume kūręs Arvydas Ališanka šįmet jautėsi drąsiau. “Legendoje” atpasakodamas žinomą legendą apie geležinį vilką, iš gintaro jis bandė konstruoti taip, tarsi tai būtų granito luitai, tik kur kas mažesnio mastelio.

Apskritai simpoziumo “Gintaro beieškant” darbai neskatina kalbėti apie kūrybą labai rimtu tonu. Gerai pastebėjo Kęstutis Musteikis – tai buvo pokštas, o į parodą atėjęs tapytojas Bronius Gražys pridūrė: labai rimtas pokštas!

Nebėra tabu

Viename kūrinyje gintarą galima “suvalgyti” kaip bandelę, kitame – „pačiulpti“, nes jis tapęs vaikišku čiulptuku, trečiame – pro gintaro plokštelę pažvelgti lyg pro akinių stiklą. Gintaru galima klausytis (jis yra tapęs fonendoskopu), jį galima traiškyti kaip riešutą tarp sąspaudų, juo galima nusišveisti kūną tarsi plaušine…

Nebėra jokių tabu gintarui panaudoti. Sakytum, jis tampa tik medžiaga, neturinčia šventumo aureolės.

Dvasia liko

Tačiau čia pat Kęstutis Musteikis skulptūroje virš mumijos iškelia skaidriai šviečiančias gintaro plokšteles, sakydamas - štai plevena žmogaus ir gintaro dvasia.

Arvydas Ališanka “Nusakintame medyje” surenka gintarą lašas po lašo į indą, primindamas jo pirmapradį būvį, o didžiuliame žiede įspūdingą gintaro akį palieka visiškai nepaliestą. Kaip ir K.Musteikis. Pastarasis anksčiau sukurtą žuvies skulptūrą inkrustuoja natūraliais gintaro gabalėliais.

Išprovokavo ieškoti

Paradoksaliai vienoje K.Musteikio fotografijoje, anot autoriaus, karvė ieško gintaro. Taip įprasta gintaro prie jūros ieškoti lietuviams! Šiuo atveju Menininkų namai, po savo stogu priglaudę skulptorius iš Vilniaus, išprovokavo juos ieškoti gintaro. Ne tik ieškoti, bet ir surasti. Kiekvienas netradicinis požiūris į gintarą ir pačiam kūrėjui, ir menui teikia vilties atsinaujinti.

Švęs rudenį

Į parodos atidarymą susirinkę menininkai, tarp kurių buvo ir Neringos meras Stasys Mikelis, svečiai iš Hamburgo gintaro mylėtojų draugijos, iššovė šampano butelį su dešimties metų jubiliejumi sveikindami Mizgirių gintaro galeriją, kurios kaimynystėje vėliau pradėjo veikti ir Menininkų namai. Virginija Mizgirienė sakė esanti dėkinga Neringos merui už palaikymą ir prisiminė vykusias kovas, kai buvo iškilęs egzistencinis klausimas: ko Nidai labiau reikia – agurkų daržų ar gintaro galerijos. Į dešimtmečio šventę Gintaro galerijos šeimininkai žadėjo pakviesti rudenį.