Fotomenininkas D. Ščiuka: gražiau už saulėlydžius – tik moterys

– Pasidalykite, kaip atradote fotografiją? Koks jūsų sėkmės receptas, padėjęs pelnyti profesinį pripažinimą?

– Nuo paauglystės, vos atradęs fotografiją, tuo keliu ir ėjau. Nebuvo nė menkiausios abejonės ar noro eiti kita linkme. Viskas dėliojosi savaime: sutikdavau žmones tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, jie man pasiūlydavo įvairius projektus. Fotografuoti pradėjau prieš keturiolika metų – tai tikrai daug.

Be patirties, padeda ir asmeninės savybės: man patinka bendrauti, domėtis, kaip veikia meno, fotografijos verslas, rinkodara. Mano stiprioji pusė, kad suvokiu, kaip būti profesionaliam. Portsmuto universitetas Anglijoje man labai daug davė, nes mus mokė, kaip parduoti savo darbus, kaip iš to išgyventi. Niekada nepamiršiu, kai žinomas fotomenininkas Aleksandras Macijauskas per savo parodą Kauno galerijoje pasakė, kad geras fotografas – tai Sanča Pansa ir Don Kichotas kartu. Turi būti logiškas, verslus, bet kartu ir pakvaišęs.

– Socialiniuose tinkluose, jūsų paskyroje, galima grožėtis fotografijomis, kurių dauguma – iš pajūrio. Kuo jis žavi ne paprastą poilsiautoją, o menininką?

– Sakoma, kad nėra nieko gražiau už saulėlydžius, išskyrus moters grožį. Ši kombinacija mane beprotiškai traukia. Tai stiprus jausmas, kuris vilioja matyti kuo daugiau saulėlydžių prie jūros ir moteris. Kiekvienais metais išvažiuoju į Neringą ir darau fotosesijas prie jūros. Tai kažkas stebuklingo!

Ir būdamas Vilniuje stengiuosi pamatyti, išgyventi kiekvieną saulėlydį. Pro mano studijos langus jie labai gražiai atsiveria. Gamta ir jūra yra tie didieji vasaros džiaugsmai, vis dėlto vasaros Lietuvoje labai trumpos. Stengiuosi jas išnaudoti ir skirti kuo daugiau laiko sau, gamtai. Kasmet vykstu į Neringą, nes man būtina praleisti daug laiko prie jūros. Šią vasarą buvau ilgiau nei mėnesį. Grįždavau į Vilnių, padarydavau darbus ir iš karto – atgal.

– Ir nepasinaudojate atsivėrusiomis galimybėmis pakeliauti toliau?

– Vasarą Lietuvoje geriausia. Keliauti kitur šiuo metų laiku man atrodo absurdiška. Turiu čia viską: daug draugų, su kuriais puikiai vasarojame, kuriuos lankau pajūryje, Dzūkijoje, Zarasuose ar dar kur. Čia yra daug veiklos, įvairių renginių, stovyklų, čia  nuostabios maudynės ežeruose ir jūroje. Lietuvos gamta mane labiau užpildo nei viešnagė kitose šalyse. Mėgstu po jas keliauti, bet vasaromis – niekada. Nesu praleidęs vasaros svetur.

– Galbūt yra ir kitas kampelis Lietuvoje, kur vasaros – jaukiausios, o fotografijos – gražiausios?

– Vasaroti Neringoje jau tapo tradicija, bet galiu pasakyti, kad renkuosi iš dviejų lokacijų – Lietuvos pajūrio ir Dzūkijos. Tam tikrą vasaros dalį mėgaujuosi jūra, o rugpjūtį – Dzūkija, Lietuvos ežerais ir kitais rajonais. Dzūkija yra nuostabi, ypač rugpjūtį ir rugsėjį dėl savo miško gėrybių.

Gamta būtina, be jos negalėčiau gyventi, bet miestas – tos betono džiunglės – man taip pat labai artimos, todėl ir gyvenu Naujamiestyje tarp mūro sienų.

– Tai vis dėlto esate labiau miesto ar gamtos žmogus?

– Svarbiausia – pusiausvyra. Man reikia abiejų. Gamta būtina, be jos negalėčiau gyventi, bet miestas – tos betono džiunglės – man taip pat labai artimos, todėl ir gyvenu Naujamiestyje tarp mūro sienų.

– Vasara – dar ir vestuvių, krikštynų metas. Kodėl nesirenkate fotografuoti švenčių? O galbūt mes to nematome?

– Vestuves kartais fotografuoju, tik labai mažai rodau. Apskritai, pastaruoju metu mano socialinė medija yra prigesusi. Tiek daug visko vyksta, sunku viską perteikti. O ir pailsėti norisi nuo medijų. Karantino metu mes tiek laiko praleidome internete, kad telefoną norisi rečiau imti į rankas.

Dabar stengiuosi išgyventi vasarą. Galbūt rudenį galėsiu daugiau laiko skirti nuotraukoms peržiūrėti – jų pastaruoju metu prikurta tiek daug, bet viskas chaotiška. Dėl karantino daug darbų persikėlė į vasarą. Man ši vasara – pusiausvyra tarp darbų ir atostogų, kuriomis būtina mėgautis, nes vėliau būtų liūdna suvokti, kad visą vasarą skyrei tik darbui.

– Prieš jūsų fotoobjektyvą pozuoja įspūdingo grožio, charizmatiškos moterys. Kaip išlaikyti darbinius santykius ir neįsimylėti?

– Nežinau... Aš jas visą laiką įsimyliu (šypsosi). Išgyvenu tą artistišką meilę ir stengiuosi ją reflektuoti per kūrybą. Kartais ta emocija mane gali persekioti ir tris dienas. Būna taip, kad važiuoju iš fotosesijos ir galvoju, kad ji – ta vienintelė. Ilgai galvoju ir tada suprantu, kad tai yra tiesiog momentinis, labai stiprus išgyvenimas. Ir tai reikia išmokti atskirti. Nes jei bėgčiau paskui savo jausmus, bendravimas su fotografuojamomis moterimis būtų daug sudėtingesnis.

Dėmesys: vieno populiariausių šių dienų jaunųjų fotomenininkų D.Ščiukos akiratyje – moters grožis. Dainiaus Ščiukos nuotr.

– Juostine fotografija susidomėjote paauglystėje, tačiau galime matyti, kad aistra jai vis dar neišblėsusi. Kodėl?

– Kai pradėjau fotografuoti, pusantrų metų tai dariau tik su juostiniu fotoaparatu. Buvau paauglys, nusiteikęs prieš komerciją, skaitmeną. Tai buvo toks keistas paaugliškas maištas. Vėliau pradėjau fotografuoti su skaitmena. Bet vėl grįžtu prie pusiausvyros – savyje atradau keletą asmenybių, tarp kurių man reikia balansuoti. Skaitmena man tapo darbiniu, verslo įrankiu – aš iš to gyvenu, o juosta – mano hobis. Fotografuojant juosta reikia labiau susikaupti, daugiau galvoti. Juosta man tapo būdu atsipalaiduoti, smagiai praleisti laiką fotografuojant ir negalvojant apie galutinį, komercinį produktą.

– Ar galime teigti, kad juostinė fotografija šiuo metu išgyvena renesansą?

– Taip, tikrai sutinku. Seni dalykai dažnai sugrįžta. Juostinė fotografija yra ganėtinai stebuklinga. Apšviečiama šviesai jautri medžiaga gali skirtingai sukurti fotografiją. Tai ir yra tas paslaptingumo momentas. Mūsų jau nebedomina greita fotografija, žmonės pradėjo suprasti, kad jiems nebereikia to greito proceso, jie nori lėtesnio. Tik gaila, kad dėl didelės paklausos labai pabrango juostinė technika.

– Kokie, be fotografijos, jūsų pomėgiai?

– Sunkus klausimas (juokiasi). Labai daug kas sukasi aplink fotografiją. Bet daug laiko leidžiu ir su draugais, esu komunikabilus, mėgstu bendrauti, keliauti, gaminti. Literatūra, kinas... Dar vienas iš hobių – spausdinu nuotraukas, jas parduodu.

– O kaip sportas?

– Na, sportuoti stengiuosi. Tai apskritai turėtų būti kiekvieno mūsų kasdienybė. Bandau tai išsiugdyti jau daug metų (juokiasi).

– Sakoma, kad iš meno neišgyvensi. Patvirtinsite ar paneigsite šią mintį?

– Paneigsiu. Lietuvoje komercija menų srityje engiama. Manoma, jei užsiimi komercija – negali būti menininku. Taip formuojamas nederamas jaunų žmonių požiūris į menus, nes menas yra prestižinė profesija ir menininkai gali gyventi gerai.

Aš žiūriu į fotografiją ne tik kaip į meną, bet ir kaip į amatą, kurį esu įvaldęs techniškai, galiu atlikti užduotis, kurių reikia klientui. Turi suprasti, ko reikia žmonėms, ko jie nori, nes tai, kas tau gražu, nebūtinai gali tikti interjere ir atitikti kažkieno skonį. Žinoma, yra tam tikrų nišų, kuriose menininkams sunkiau, bet kiekvienas žmogus gali rasti savo vietą.

– Gimėte ir užaugote Kaune. Kodėl pasirinkote fotostudiją įkurti Vilniuje? O gal ateityje išvis mieliau gyventumėte kur nors kitur? Galbūt arčiau gamtos?

– Mano santykis su Kaunu labai geras. Jaučiuosi esąs tikras kaunietis: čia gyvenau, baigiau mokyklą. Vėliau išvykau studijuoti į Angliją. Po ketverių studijų metų sugrįžau į Kauną. Norėjau pagyventi savarankišką gyvenimą savo gimtajame mieste. Tam turėjau puikias sąlygas, studiją. Anksčiau daug važinėdavau į Vilnių darbo reikalais, bet vėliau suderinti darbus ir gyvenimą Kaune darėsi sunku. Turėjau dažniau būti Vilniuje dėl karjeros. Gyvendamas Kaune jau turėjau planą, kad įkursiu studiją Vilniuje. Tai buvo penkerių metų planas.

Apskritai visada noriu keisti lokaciją, man smagu tyrinėti, atrasti. Ketinau keliauti į Los Andželą ir ten pagyventi kurį laiką. Buvau pradėjęs domėtis menininko viza, bet dabar apleidau tą mintį. Dabar toks chaotiškas, keistas laikas. Šie metai visiems sunkūs – daug dalykų pasikeitė, tam tikri planai subliūško. Reikia viską sudėlioti į vietas, kad galėčiau galvoti apie ateities planus. Kol kas esu čia. Dar nesu atsidžiaugęs Vilniumi, dar turiu labai daug ką čia nuveikti.

Dėmesys: vieno populiariausių šių dienų jaunųjų fotomenininkų D.Ščiukos akiratyje – moters grožis. Dainiaus Ščiukos nuotr.

– Viename interviu minėjote, kad baigęs mokyklą planavote stoti į Vilniaus dailės akademiją, tačiau nepavyko. Kas sugriovė planus, ar nesigailite dėl to?

– Stojau į Vilniaus dailės akademiją ir į Vytauto Didžiojo universitetą, vizualinius menus. Buvau užtikrintas, kad įstosiu. Juk jau 12 klasėje užsidirbau iš fotografijos: darydavau asmenines fotosesijas, fotografuodavau renginius ir nė neturėjau minties, kad galiu neįstoti į valstybės finansuojamą vietą.

Atsimenu, nuėjau į VDU universitetą registruotis, o jie laiko mano pasą, žiūri į mane ir sako, kad manęs nėra įstojusiųjų sąrašuose. Kaip tai nėra? Sako – nėra. Aš net netikrinęs nuėjau – taip savimi pasitikėjau (juokiasi).

O Dailės akademijoje buvo piešimo stojamasis egzaminas. Surinkau mažai balų, nors ruošiausi, vaikščiojau porą metų į piešimo pamokas, bet mano ranka tiesiog tarsi neveikia – nemoku akademiškai piešti. Kiek pavyko išsilavinti, tiek, bet to nepakako.

Iš pradžių buvo liūdna, bet netikėtai man pavyko išvažiuoti į Angliją, Portsmuto universitetą. Ten mane priėmė labai lengvai, be jokių egzaminų, vien tik dėl darbų. Jiems patiko, jie norėjo, kad aš atvažiuočiau, ir tai buvo labai malonus jausmas. Tai buvo geriausi metai: tiek aplinka, tiek universitetas, tiek ir visos galimybės, kurias man suteikė universitetas. Man išties pasisekė, kad įstojau ten, ir visai nesigailiu, kad nepavyko Lietuvoje.

– Ką pasakytumėte jaunam žmogui, ką tik baigusiam mokyklą ir turinčiam savo svajonių, bet negalinčiam jų paversti tikrove?

– Tai yra pradžia, nereikia niekur skubėti. Kol esi jaunas, gali labai stipriai pasikeisti kaip žmogus. Po mokyklos turėjau laisvus metus ir jie buvo labai įdomūs, nes sugebėjau pažiūrėti į situaciją kitaip, įgijau savarankiškumo. Dirbau, stengiausi pragyventi iš savo kišenės. Susikuri sau tikslą ir eini link jo. Tai tikrai nebaisu – kaip tik smagu. Žmonės į universitetus stoja ir būdami kur kas vyresni, jie geriau priima informaciją, nes yra tam pasiruošę. Nėra ko skubėti, svarbiausia būti laimingam!