Gamtos fotografė į mišką žengia kaip į šventovę: būtina kuo mažiau kištis į natūralų gyvūnų ritmą

„Svarbu suprasti, kad miške esi tik svečias, todėl būtina kuo mažiau kištis į natūralų gyvūnų ritmą“, – sako gamtos fotografė Miglė Šalomskienė. Prienų rajone gyvenanti miškininkė nuo vaikystės jaučia stiprų ryšį su gamta. Užsimaniusi pabėgti nuo rutinos ir miesto triukšmo, ji geriausiai pailsi augalų ir gyvūnų apsuptyje.

Seka tėčio pėdomis

Meistriškai užfiksuotais gamtos vaizdais M.Šalomskienė dalijasi savo instagramo paskyroje „Gamtos dukra“. Čia rasime visko – ant apsnigtų varnalėšų tupinčių dagilių, po laukus šuoliuojančių stirnų, vienas kitą vaikančių lapės jauniklių, smalsiai besidairančių briedžių.

Su gamtos gyvenimu retai susiduriančiam žmogui tokie vaizdai atrodo mažų mažiausiai siurrealistiški, tačiau Miglei tai kasdienybė.

„Nuo mažens gyvenu kaimelyje. Tai tikrai turėjo įtakos tam, kad iki šiol mano gyvenimas yra neatsiejamas nuo gamtos, – mano pašnekovė. – Glaudų ryšį su gamta sustiprino ir tai, kad mano tėvelis Robertas Tarasevičius yra miškininkas. Tad su šeima vaikystėje ne vieną pavasarį esame sodinę medelius miškuose, kėlę inkilus ar kitaip prisidėję prie mus supančios gamtos atkūrimo ir išsaugojimo. Galiausiai ir aš pasekiau tėvelio pėdomis – tapau miškininke. Tad nuo gamtos toli nepabėgau.“

Fotografija Miglės gyvenime atsirado tada, kai tėvai įsigijo pirmąjį skaitmeninį fotoaparatą. Tuo metu ji mokėsi aštuntoje klasėje. Tuo pačiu metu mokykloje buvo įsteigtas fotografijos būrelis, tad Miglė ėmė jį lankyti.

„Kaip ir daugelis, savo fotografijos kelionę pradėjau nuo mane supančių objektų, kuriuos lengva užfiksuoti. Tai buvo gėlytės, vabaliukai, drugeliai. Taip ir gimė naujas hobis. Tėveliai tai pastebėjo ir vieno gimtadienio proga man padovanojo veidrodinį fotoaparatą, – prisimena M.Šalomskienė. – Tokia dovana dar labiau paskatino laisvalaikiu užsiimti fotografija. Po gėlyčių, vabaliukų ir drugelių fotografavimo panorau nufotografuoti mus supančius paukščius ir gyvūnus. Tačiau tam trūko įrangos. Galiausiai dovanų gavau priartinantį „zoom“ objektyvą, kuris ir suteikė galimybių fiksuoti laukinės gamtos akimirkas iš arčiau.“

M. Šalomskienės asmeninio archyvo nuotr.

Fotomedžioklės ypatumai

M.Šalomskienė dažniausiai fotografuoja gerai pažįstamose vietose, netoli namų. Pažinodamas mišką fotografas kur kas geriau numano, kokiose vietose gali aptikti norimą paukštį ar gyvūną. Tad pašnekovė įprastai vyksta į savo mėgstamiausią pamiškę, kurioje yra sutikusi daugumą savo fotografuotų žvėrelių. Miglė pasakoja fotografuojanti keliais būdais.

„Dar vienas mano hobis yra vaikščiojimas gamtoje. Tad kartais eidama pasivaikščioti pasiimu ir fotoaparatą. Tokiu atveju nieko konkrečiai nesitikiu, tik viliuosi, kad galbūt nusišypsos sėkmė. Jeigu man pirmai pasiseka pastebėti žvėrelį, o ne jam mane – bandau prie jo kuo arčiau prisėlinti. Stengiuosi išlikti kuo mažiau pastebėta, įvertinu vėją, kad jis nepūstų nuo manęs žvėrelio link ir nenuneštų mano kvapo, – paaiškina pašnekovė. – Slėpdamasi už žolių, medžių ir krūmų sėlinu link jo ir bandau nufotografuoti. Vis dėlto vaikščiojant mišku dažniausiai žvėreliai pirmiau pastebi mane nei aš juos. Tada tenka tiesiog pasidžiaugti jais iš toli.“

Neretai gražių fotografijų pavyksta užfiksuoti per miškus važiuojant automobiliu. Tereikia pro langą iškišti fotoaparatą. Vis dėlto šiuo atveju dažniau pavyksta nufotografuoti tik bėgančius gyvūnus, nes išvydę automobilį jie pasibaido.

"Dar vienas būdas, kuriuo pavyksta užfiksuoti įspūdingiausius kadrus, yra sėlinimas ir tykojimas, – atskleidžia Miglė. – Besiruošdama tokiai fotomedžioklei stengiuosi suprasti, iš kurios pusės pučia vėjas. Svarbu įvertinti ir šviesos kritimo kampą – iš kurios pusės teka ar leidžiasi saulė. Pagal tai ir pasirenku vietą tykoti. Nusprendusi, kur tyliai lauksiu savo modelių, keliauju link miško ir įsikuriu slėptuvėje. Dažniausiai slepiuosi žolėse, pamiškėje ar už šieno ritinio. Aprangą prisiderinu prie sezono, apsivelku kamufliažinius drabužius, užsidengiu ir veidą, nes vasarą daug problemų sukelia uodai.“

Pasak Miglės, norint, kad laukinis gyvūnas tavęs neužuostų, geriau nenaudoti jokių uodus atbaidančių priemonių. Todėl šiltuoju metų laiku nuo vabzdžių saugotis tenka kitais būdais – drabužiais uždengti kuo daugiau odos. Užsimaskavus ir pasislėpus nuo žvėrelių, vasarą būna labai karšta. Todėl fotografuodama žiemą M.Šalomskienė džiaugiasi galinti išvengti šiltuoju sezonu kamuojančių problemų. „Įsitaisiusi slėptuvėje laukiu ir tikiuosi, kad greitai išeis pasiganyti stirnos, prasliūkins medžiojanti lapė, o gal praliuoksės kiškis ir man pavyks tai įamžinti. Be abejo, būna visko. Gana dažnai tenka grįžti namo tuščiomis rankomis. Tačiau kai fotomedžioklė pasiseka, dar labiau vertini retesnius, puikiai pavykusius kadrus ir šį nenuspėjamų nuotykių atnešantį hobį“, – šypsosi ji.

Gamta yra gyvūnų namai, kur jie nori jaustis saugiai ir ramiai. Todėl reikia stengtis kuo mažiau juos trikdyti, nelįsti per arti, neliesti jauniklių.

Susidūrimas su žvėrimis

Anot pašnekovės, norint bent pamatyti laukinį gyvūną, reikia žinoti, kada ir kur galima tokių sutikti. Tenka išmanyti žvėrių aktyvumą ir mėgstamas jų vietas.

Miglė dažniausiai fotografuoja stirnas, lapes, kiškius. Šiuos žvėrelius sutikti lengviau, nes jie neretai lankosi netgi šalia miestų ar gyvenvietėse. Fotografės teigimu, turėti didelių žinių apie šių žvėrių elgseną nereikia, tačiau būtina mokėti su jais bendrauti, žinoti, kaip jų neišgąsdinti.

„Pamatęs ar užuodęs žmogų, žvėrelis paprastai išsigąsta ir pabėga. Jei sutinki jį su jaunikliu, žvėris gali pasidaryti agresyvus ir ginti savo mažylį – susitikimas gali tapti pavojingas. Bet kuriuo atveju, pamačius laukinį gyvūną, geriau prie jo arti nelįsti, jo negąsdinti ir leisti keliauti savais keliais“, – pataria fotografė.

M.Šalomskienė džiaugiasi, kad pačiai į pavojingą situaciją papulti ar bėgti nuo įsiutusio žvėries kol kas neteko. Vis dėlto susitikimai akis į akį su plėšrūnais fotografei visada būna šiek tiek nejaukūs.

"Buvo nemaloni situacija su vilkais. Fotografavau elnius, o tuo metu tiesiai link mano slėptuvės ėmė bėgti du vilkai, kurie manęs nematė. Tuomet buvo nejauku, laimei, bėgdami jie pakeitė kryptį ir pasuko į mišką. Panaši situacija buvo su lūšimi. Šį plėšrūną sutikau miške, mus skyrė mažesnis nei 100 m atstumas. Lūšis tupėjo kirtavietėje ant kelmo ir žiūrėjo į mano pusę, o aš ėjau miško keliuku. Buvo keista ir šiek tiek baugu, kad ji, matydama mane vaikščiojančią, niekur nebėgo ir toliau tupėjo ant kelmo. Panašu, kad lūšis manęs neužuodė, todėl ir nepabūgo. O aš ją taip tupinčią ant kelmo ir palikau“, – juokiasi pašnekovė.

M. Šalomskienės asmeninio archyvo nuotr.

Miškas – poilsio oazė

Pasak M.Šalomskienės, fotografuojant visada svarbu laikytis tam tikrų gamtos fotografo etiketo taisyklių. Pagrindinis principas gamtoje yra išlikti stebėtoju ir svečiu.

„Vis dėlto gamta yra gyvūnų namai, kur jie nori jaustis saugūs ir ramūs. Todėl reikia stengtis kuo mažiau juos trikdyti, nelįsti per arti, neliesti jauniklių. Kai keliauju namo iš fotomedžioklės ir laukuose pamatau laigančius žvėrelius, visuomet stengiuosi kuo mažiau juos baidyti. Net pasirenku tolesnį kelią, kad jų neišgąsdinčiau“, – atskleidžia ji.

Būdama gamtos fotografe, Miglė regi daug gyvūnų gyvenimo akimirkų, kurių žmonės paprastai nemato. Pasak pašnekovės, jos širdį labiausiai suvirpino tarpusavyje žaidžiančių lapės jauniklių vaizdas. Būtent lapių fotosesijos M.Šalomskienei kelia smagiausių emocijų ir prisiminimų. Mėgstamiausios savo užfiksuotos nuotraukos ji išskirti negali.

„Man labiausiai patinka fotografuoti stirnas ir lapes, nes jas dažniausiai sutinku. Be abejo, patiktų fotografuoti ir stambesnius gyvūnus, pavyzdžiui, elnius, briedžius, šernus, bet juos sutikti yra kur kas sudėtingiau“, – pripažįsta pašnekovė.

Išsiruošusi į fotomedžioklę M.Šalomskienė neretai grįžta be jokio užfiksuoto kadro. Vis dėlto, pasak jos, rezultatas nėra pagrindinė kelionių į gamtą varomoji jėga.

„Pagrindinis dalykas, kuris man patinka fotografuojant laukinius gyvūnus, yra poilsis nuo rutinos ir triukšmo. Tu įsilieji į gamtą, pasijunti jos dalimi, pasimėgauji nuostabiais saulėtekio ar saulėlydžio nutviekstais peizažais. Pamatai natūraliai besielgiančius gyvūnus, jų tarpusavio bendravimą, o tai palieka labai didelį įspūdį. Akimirkomis, kai pavyksta užfiksuoti gerą kadrą, šią patirtį dar labiau įvertini“, – tikina Miglė.

Pašnekovė džiaugiasi, kad gamtoje leisti laiką mėgsta ir jos vyras Eimantas Šalomskas. Pasidairyti po miškus pora dažnai vyksta kartu. Miškininkei Miglei labai svarbu, kad gamta išliktų gyvūnų šventove. Todėl jai skaudu, kad miškuose vis dar tenka pamatyti lankytojų paliktų šiukšlių.

„Labai tikiuosi, kad greitai žmonių mąstymas pasikeis ir labiau vertinsime mus supančią aplinką. Gal prie to prisidės ir mano fotografijos?“ – viliasi M.Šalomskienė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Paradoksas

Paradoksas portretas
Ar kačių nešiojimas ant rankų nėra kišimasis "į natūralų gyvūnų ritmą"?

Vardas

Vardas portretas
Šaunuolė. Daugiau jos nuotraukų - Efoto taškas lt. Paieška - fotografai - Migluška.

Zajcas

Zajcas portretas
Raudona striukė tikrai kamufliažinė :)
VISI KOMENTARAI 8
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių