Filme „Izaokas“ – šiuolaikiškumo paieškos praeityje

Režisierius Jurgis Matulevičius praeitais metais Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“ pristatė savo debiutinį ilgo metro vaidybinį filmą „Izaokas“, paremtą Antano Škėmos apysakos tuo pačiu pavadinimu motyvais. Lietuvoje jį pirmąkart buvo galima išvysti Europos kino forume „Scanorama“. Režisierius kartu su scenarijaus bendraautoriais Saule Bliuvaite ir Nerijumi Mileriumi sukūrė visiškai naują kūrinio interpretaciją. Apie praeitį, kaltės jausmą, atmintį ir filmo temos aktualumą kalbamės su režisieriumi J. Matulevičiumi.

– Tavo bakalauro baigiamasis darbas – trumpametražis filmas „Tardytojas“ – taip pat buvo paremtas A. Škėmos apysakos „Izaokas“ motyvais. Kuo tave taip sudomino šis kūrinys?

– A. Škėma yra mano mėgstamiausias lietuvių rašytojas – veikiausiai todėl, kad yra „nelietuviškas“. Kažkur skaičiau, kad jeigu jis būtų rašęs angliškai, jis būtų buvęs labai garsus. Man jis primena „bitnikus“ – Alleną Ginsbergą ar Williamą Sewardą Burroughsą, nors savo geriausius kūrinius parašė anksčiau nei jie. A. Škėma mane patraukė savo kūrinių siurrealistine, nihilistine poetika, modernia forma, struktūra. Perskaičius A. Škėmos apysaką „Izaokas“, mane šokiravo „Lietūkio“ garažo žudynės. Pagrindinis herojus Andrius Gluosnis nužudo žmogų karo isterijos įkarštyje. Po daugelio metų jį persekioja kaltės jausmas, kuris veda beprotybės link. Ši beprotybės tema, kuri labai mėgstama A. Škėmos, buvo artima ir man, nes ją jau bandžiau nagrinėti savo trumpametražiuose filmuose nuo studijų LMTA pradžios. A. Škėmoje radau tą literatūrinį pagrindą, kurio seniai ieškojau savo pirmajam ilgo metro filmui.

– Apysaka filmui „Izaokas“ labiau pasitelkiama kaip įkvėpimas ar karkasas siužetui. Kodėl pasirinkai tokią scenarijaus adaptaciją? Ar tam įtakos turėjo ir tai, kad knygoje veiksmas vyksta JAV?

– A. Škėmos apysakoje „Izaokas“ veiksmas vyksta JAV, o man norėjosi priartinti pagrindinį personažą prie problemos. Apysakoje žmogus emigruoja, ir jo praeitis jį persekioja prisiminimų, paranojos forma. Ten jis išgyvena kaltę tik savo galvoje. Palikti personažą Lietuvoje, kurioje jis įvykdė nusikaltimą, reikėjo tam, kad atsirastų reali grėsmė būti demaskuotam. Jis vaikšto tomis pačiomis gatvėmis, kurios jam primena apie tai, kas įvyko. Taip pat A. Škėmos ,,Izaokas“ pilnas pagrindinio personažo apmąstymų, baimių, fobijų. Man norėjosi visa tai paversti veiksmu, todėl ir siužetas keitėsi, o tema liko.

Nemažai literatūros kritikų vadina A. Škėmos kūrinį kryžiažodžiu, kuriame persipina daugybė rašytojo analizuojamų egzistencialistinių, biblijinių, katastrofiško modernizmo įvaizdžių. Savąjį filmą darėme detektyvo principu, daug dėmesio skyrėme A. Škėmos kūrinio struktūros atspindėjimui. Visas „Izaoko“ tekstas yra tarsi Andriaus Gluosnio dienoraštis iš psichiatrinės ligoninės, tokia pati perspektyva pasirenkama ir filme. Vis perrašinėjant scenarijų ir įvedant naujus personažus, atsirado trys filmo dalys, kurios atspindi taip pamėgtus A. Škėmos 9 pragaro ratus. Čia pasirodo personažai iš kitų Škėmos apysakų, tekstai, situacijos iš tikro A. Škėmos gyvenimo.

– Po studijų iškart ėmeisi vystyti ilgo metro filmą, kai tuo tarpu kiti kino kūrėjai vis dar kuria trumpametražius. Ar jautei, kad tavo norimai papasakoti istorijai neužteko apriboto laiko rėmų?

– Man atrodo, kad kiekvieno kino režisieriaus siekis yra sukurti ilgo metro filmą. Vieni tai padaro ankščiau, kiti vėliau. Skirtingos istorijos reikalauja skirtingų formatų, o jų yra daugybė. Bandai papasakoti istoriją taip, kaip moki.

– Filmo pagrindinis veikėjas Andrius Gluosnis 1941 m. nužudo žydą Izaoką. Jo grįžęs draugas Gediminas Gutauskas filme sako: „Visų prisiminimų reikia. Atmintis yra tai, kas tu esi“. Ar todėl ir norėjai paliesti Holokausto temą Lietuvoje?

– Man atrodo, tai labai aktualu šiandien, ypač kai tam tikros žmonių grupės kursto neapykantą tautinėms mažumoms, rasės, lyties skirtumui, kiršina žmones tarpusavyje. Tais metais naciai kurstė lenkų, lietuvių, baltarusių, ukrainiečių neapykantą, nukreipė ją į žydus. Žmonės buvo paveikti propagandos, išvarginti karo, jie ėmėsi to, kas tuo metu atrodė savaime suprantama – pakluso naciams. Ir visose šalyse, kur naciai žygiavo, jie turėjo ir pakalikų, ir žmonių, kurie priešinosi. Sakyti, kad lietuviai neprisidėjo prie nacių vykdomo genocido, būtų netiesa, bet čia turiu omenyje ne lietuvius kaip tautą, o atskirus žmones, kurie chaoso aplinkybėse leido skleistis savo žiaurumui. Šiame filme sprendžiame moralinį klausimą: ar tu turi teisę nužudyti? Nepaisant to, kas vyksta politikoje, ar vyksta karas, ar jauti keršto troškimą. Visada galima save teisinti aplinkybėmis, bet Izaoko ir Andriaus Gluosnio istorija parodo, jog žmogžudystei pateisinimo nėra. 

– Nes visa istorinė atmintis yra reikalinga?

Savąjį filmą darėme detektyvo principu, daug dėmesio skyrėme A. Škėmos kūrinio struktūros atspindėjimui. Visas „Izaoko“ tekstas yra tarsi Andriaus Gluosnio dienoraštis iš psichiatrinės ligoninės, tokia pati perspektyva pasirenkama ir filme.

– Visa karą išgyvenusi karta apie tai yra rašiusi – esame pasmerkti gyventi atsiminimų kančioje. Taip, istorija yra dažnai nepadori, purvina, amorali. Tačiau turime pripažinti sau, kad tai buvo, tai įvyko ir ateityje stengtis to nekartoti. Blogiausias dalykas, kuris gali atsitikti, tai – slapstymasis ir bėgimas nuo tiesos, kas ir yra šio filmo pagrindinė mintis.

– Scenarijų rašei su Saule Bliuvaite ir Nerijumi Mileriumi. Kaip vyko darbo procesas ir kito pats scenarijus?

– Berašant scenarijų praėjo trys metai. Per juos buvo parašyti trys scenarijaus variantai, vienas jų – kartu su Nerijumi Mileriu. Paskutiniuoju etapu susipažinau su S. Bliuvaite. Jai daviau paskaityti visus tris scenarijų variantus. Nusprendėme besiremdami pirmąja versija, parašyti ketvirtąjį, paskutinįjį scenarijaus variantą, kuris ir tapo filmu. Šis procesas buvo bene ilgiausias ir įdomiausias, nes scenarijus niekada nebuvo galutinis, vis atsirasdavo naujų scenų,  idėjų. Jos buvo perrašinėjamos dieną prieš filmavimą, po repeticijų, vis surandant kažką naujo ir taip papildant turimą medžiagą. Procese buvo nemažai chaoso, bet kartu turėjome labai aiškius rėmus ir funkcijas.  Mes visi trys sugebėjome papildyti vienas kitą. Iš tiesų esu labai dėkingas šiems žmonėms, kurie nuveikė didžiulį darbą ir patikėjo A. Škėma, o kartu ir mano vizija.

Jurgis Matulevičius. Asmeninio archyvo nuotr.

– „Izaoke“ pagrindinį vaidmenį atlieka aktorius Aleksas Kazanavičius, kurį neseniai galėjome išvysti ir kitame istoriniame filme – Karolio Kaupinio „Nova Lituania“. Jis taip pat vaidino ir tavo trumpametražiame „Tardytojas“. Kaip prasidėjo jūsų bendradarbiavimas ir, kokiomis savybėmis jis tave patraukė kaip aktorius?

– Aš manu, kad Aleksas yra vienas geriausiai dirbančių aktorių kine. Jis tam turi talentą, nes labai gerai supranta kamerą. Be to, man jis labai tiko šiam filmui, nes savo figūra ir savo specifiniu balsu dvelkia praeitimi. Tai toks žmogus, kurį įvilkus į praeito amžiaus rūbus, lengvai patikėsi, kad jis ten ir gyvena. Be to darbas su Aleksu visada malonus. Jis niekada nepasakys „ne“. Jis visada turi idėjų, jeigu tu pats jų pritrūksti.

– Originalią muziką „Izaokui“ kūrė kompozitoriai Agnė Matulevičiūtė ir Domas Strupinskas. Ši filmui suteikia  neo noir spalvą. Šalia naudojai rusų postpanko grupės „Ploho“ dainas. Kaip atradai šią grupę ir kodėl pasirinkote tokią originalią muziką?

– Tuo metu klausiausi daug rusiško postpunko.  Iš pradžių norėjau, kad filme skambėtų grupės „Utro“ muzika. Pristatėme jiems savo filmą, tačiau jų atsakymas buvo neigiamas. Jie teigė, kad nenori turėti nieko bendro su politika. Tada parašėme dar visai nežinomai grupei „Ploho“ iš Novosibirsko ir jie iškart sutiko, atvažiavo gyvai groti filme. Postpankas, atsiradęs 8-ajame dešimtmetyje, mano manymu, puikiai atitinka filmo dvasią ir atspindi  herojų vidines būsenas.  „Ploho“ tekstai man primena Viktoro Cojaus kurtas dainas. Šie atlikėjai man simbolizuoja kovą prieš sistemą, totalitarizmą. Tai šauksmas už laisvę.  Agnės ir Domo sintezatoriai tikrai sukūrė „nuodėmingo miesto“ nuotaiką ir įnešė daug šiuolaikiškumo. Norėjau šią istoriją papasakoti per savo prizmę, šiuolaikinį požiūrio tašką.

– Filmo operatorius Narvydas Naujalis „Izaoke“ naudojo nemažai sekimo kadrų, (angl. tracking shot), stambių planų bei perėjimus iš juodai baltų į spalvotus kadrus. Kaip vyko jūsų kūrybinis bendradarbiavimas ir kodėl pasirinkote tokius vizualinius sprendimus?

– Su Narvydu dirbame nuo akademijos laikų. Labai mėgstu žmones, kurie į kiekvieną projektą ,,atneša“ kažką naujo ir verčia tobulėti. Viskas prasideda nuo bendros vizijos, mizanscenos suvokimo, šviesos pastatymo, scenografijos, techninių dalykų. Bet kūryba prasideda tik tada, kai visa tai palieki už nugaros. Šį filmą  filmavome ilgais planais, kai kurie jų trukdavo po 10 ar 13 minučių. Atrepetuodavome kameros judesį, susitvarkydavome su techninėmis kliūtimis, ir pradėdavome filmuoti. Stebėjausi Narvydo ištverme ir sugebėjimu kurti tokiose sudėtingose aplinkybėse, pamatyti žmogų, personažą, kartais net negirdint, ką jis šneka, bet būti visada laiku ir vietoje. Pamainos pabaigoje suprasdavome, kad surepetuotas judesys evoliucionavo į jausmą, kurį sukūrėme visų dėmenų pagalba. Man kameros darbas filme primena šokį.

Filmo stilistiką padiktavo kameros judesys. Negalėjome statyti daug lempų, nes reikėjo suktis aplink 360 laipsnių. Todėl filme gausu šešėlių, tamsių vietų, kas tik papildė pagrindinio personažo savijautą – norą nuslėpti, pasislėpti. Filmas suskirstytas į tris dalis, kurių viena yra spalvota. Spalvas dėliojau pagal pagrindinių veikėjų savijautą. Pirmoje dalyje juodai balta simbolizuoja praeityje įstrigusius tris pagrindinius filmo herojus, kurie gyvena prisiminimais, bandydami susigrąžinti prarastą laiką. Antra dalis spalvota. Spalva simbolizuoja naują etapą jų draugystėje, naują pradžią. Trečiojoje dalyje grįžtu atgal į juodai baltą, kai personažai supranta, kad susigrąžinti tai, ko seniai nebėra, yra neįmanoma.

– „Izaoke“ vaizduojami du istoriniai laikotarpiai – nacių okupacija ir sovietmetis. Kaip su dailininkais ieškojote, kaip geriau atkurti šiuos du skirtingus laikus?

– Peržiūrėjome daugybę to laikmečių nuotraukų, filmų ir bandėme surasti kuo daugiau atitikmenų dabartyje, o naujus rėkiančius šiuolaikinius artefaktus bandėme paslėpti. Nežinau, ar bandėme kažką atkūrinėti. Labiau bandėme sukurti savo pasaulį belaikį, kaip praeities atspindį. Tas pasaulis – kaip sena nuotrauka, kaskart ją paėmęs į ranką matai vis labiau išblukusią. Tai bandėm perteikti filmo dailėje.

– A. Gluosnis yra paveiktas dviejų totalitarinių režimų ir jaučiasi užspaustas savo kaltės. Jo draugas režisierius G. Gutauskas sugrįžta po 20 m. jau į visai kitokią Lietuvą ir jį pradeda persekioti NKVD. Tuo tarpu A. Gluosnio žmona Elena taip pat yra įkalinta savo vidiniame kalėjime. Kiek tau buvo svarbu atskleisti laisvės suvaržyto žmogaus idėją?

– Man atrodo, būti laisvu, nepriklausomu yra vienas iš svarbiausių žmogaus troškimų. Tai yra prigimtinė žmogaus teisė. Ir todėl žmogus visada ir visais laikais yra to varžomas. Mes visada turėsime kovoti už savo laisvę, nes ji labai trapi.

– Tavo filmas nominuotas Europos kino apdovanojimams kaip geriausias metų debiutas. Šiai kategorijai nominantus atrenka FIPRESCI tarptautinė kino kritikų asociacija. Kuo tau svarbus šis įvertinimas?

– Labai svarbus. Džiaugiuosi, kad mūsų filmas buvo pastebėtas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių