Europiečiu save laikančio A. Sokurovo filmai Rusijoje nepageidaujami

Tačiau rugpjūčio 16 d. Vilniuje ir rugpjūčio 17 d. Kaune įvyks „Kino pavasario“ inicijuoti „Frankofonijos“ seansai, kuriuose lankysis intelektualaus kino meistras A. Sokurovas. Abiejuose miestuose po filmo režisierius atsakys į žurnalisto Karolio Kaupinio klausimus, bendraus su žiūrovais.

– Jūsų naujausias filmas „Frankofonija“ – apie Europos likimą. Pataikėte į dešimtuką. Ši tema – itin aktuali ir net skaudi visai Europai, visiems europiečiams. Kodėl ėmėtės tokios sudėtingos temos?

– Todėl, kad aš istorikas. Todėl, kad ši tema – iš tikrųjų sunki. Todėl, kad Europos likimas man – svarbus. Tai – dalis mano gyvenimo, juk aš vis dėlto – europietis.

Esu išsilavinęs žmogus ir su didžiuliu nerimu stebiu, kas vyksta Europoje. Manau, jog daugelio problemų ištakos – Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo laikai.

– Manote, kad Europa pasiklydo tarp vertybių?

– Negalėčiau taip teigti. Bet manyčiau, jog Europa neranda išeities iš susidariusios padėties. Ieško ir neranda.

– Kokios priežastys, jūsų manymu, tai lemia?

– Dehumanizacija. Nenoras ginti savo kultūrą ir savo evoliuciją. Baimė pripažinti, jog nacionalumas – aukščiau už internacionalumą. Mano galva, didžiausia ir svarbiausia vertybe laikytina tai, kad nacionalinė Lietuvos, Latvijos ar Lenkijos kultūra yra aukščiau už visos Europos kultūrą.

– Malonu girdėti, kad jūs, iki širdies gelmių rusas, laikote save europiečiu.

– Argi rusai – ne europiečiai? Argi mūsų neauklėjo Europa?

– Tačiau sutikite – ne taip dažnai Europoje girdėti rusų prisipažinimai, kad jie laiko save europiečiais.

– Mano aplinkoje labai labai daug – žmonių, kurie laiko save europiečiais, negali gyvent be Europos ir su didžiuliu nerimu stebi, kaip klostosi santykiai tarp Rusijos bei Europos. Nuoširdžiai turėčiau prisipažint, kad žmonių, turinčių kitokius įsitikinimus, aš net ir nesutinku. Gal dėl to, kad tėvynėje bendrauju pakankamai uždarame žmonių rate, kurie Europą laiko savo pirmąja mokytoja, auklėtoja.

– Kodėl filme „Frankofonija“ jūs veiksmo vieta pasirinkote Paryžiaus Luvrą, o ne Sankt Peterburgo Ermitažą, kuriame irgi tiek daug Europos ir sykiu – Rusijos?

– Luvras – tik pretekstas pamąstymams apie Europos gyvenimą ir likimą. Juk Luvras – ne visai tai, kas charakteringa būtent Prancūzijai. Jis – lyg sala, kurioje atsispindi visos Europos bei europiečių problemos. Apskritai Luvre galima suvokti, kaip vystėsi ir kuo gyveno Europa.

– Ermitaže esu jau dirbęs. Ermitažas man – ir namai, ir tėvynė.

– Ir „Frankofonijoje“, ir kituose filmuose jūs gvildenate temą – žmogus ir valdžia. Kodėl?

– Man ši tema – itin svarbi. Šiais laikais mes visi, ypač Rusijos žmonės, labai priklausomi nuo valdžios.

Su didžiuliu nerimu stebiu, vertinu tuos žmones, kurie buvo valdžioje, kurie gauna valdžią, kurie šiuo metu yra valdžioje. Mes visi – žiauriai nuo jų priklausomi. Aš irgi – kategoriškai priklausomas nuo valdžios.

Pastaraisiais metais daug dirbu ir gyvenu Europoje ir, deja, pastebiu, kad ir ten žmonės – kur kas labiau priklausomi nuo valdžios nei prieš penkerius ar septynerius metus. Vis dažniau susiduriu ir su cenzūra. Ne vienas Europos žurnalistas man yra prisipažinęs, jog redaktoriai ne visada leidžia publikuoti tai, ką jie parašo. Ir mano paties interviu spaudoje ne kartą buvo cenzūruojami, o televizijų kanalai neretai atsisako tų temų, kuriomis norėčiau padiskutuoti.

Tai, mano galva, yra demokratinių Europos tradicijų degradacijos apraiškos.

– Kodėl jūs esate cenzūruojamas?