Energingas šokio spektaklis „Me Two / Savoj krūvoj“ ir spektaklis-ekskursija „Nedingęs“ (recenzija)

„Me Two / Savoj krūvoj“

Repertuarą sekite www.lowair.lt.

Vilniaus miesto šokio trupė – urbanistinio šokio teatras „Low Air“ naująjį sezoną ir savo gyvavimo dešimtmečio minėjimo renginių ciklą pradėjo ilgai brandinta premjera „Me Two / Savoj krūvoj“. Šiuo aktyviais ritmais ir judesiais žiūrovus pasitinkančiu spektakliu „Low Air“ pristato naują būsimų šokėjų (ir ne tik) kartą. Spektaklyje šoka išskirtinai tik šio teatro šokio mokyklos auklėtiniai. Per abu karantinus jauniesiems šokėjams spektaklį kurti padėjo choreografė Airida Gudaitė, prodiuseris Laurynas Žakevičius, o kiek vėliau aiškesnę formą suteikti pagelbėjo režisierius Jonas Tertelis ir scenografai Renata Valčik bei Emilis Šeputis.

Nors spektaklis kalba apie paauglius, daugiausia jiems patiems gerai suprantama, netaisyta judesių, garsų ir asociacijų kalba, bet skirtas toli gražu ne vienai amžiaus grupei. Paaugliams čia aktualiausias gali pasirodyti atpažinimas, leidžiantis ištarti spektaklyje vis pasikartojantį „aš irgi“ (čia ataidi ir angliškoji spektaklio pavadinimo dalis), savotiškas žvilgsnis į šokantį veidrodį, o vyresnei auditorijai siūlomos temos apmąstymams kiek mažiau malonios.

Spektaklio kūrėjai jaunuolių istorijas įkurdino kultūros komplekse „SODAS 2123“ įsikūrusios galerijos „Atletika“ erdvėse, sukurdami savotiškus asociatyvių pasakojimų pripildytus kambarius. Tačiau pagrindinis veiksmas vis dėlto vyksta kadaise buvusioje mokyklos sporto salės erdvėje. Čia judesių ir itin skirtingų scenų junginiais skleidžiasi pasakojimai apie vienatvę, netikrumą, nejaukų, bet tokį viliojantį pasaulį ir suaugusiuosius jame.

Spektaklyje, kaitaliojant solo epizodus ir bendro dvylikos atlikėjų šokio scenas, formuojamos paauglystėje, kai taip svarbu išsiskirti ir kartu būti suprastam, individualizmo ir savos krūvos (chebros) parafrazės. Spektaklio kūrėjai, leisdami jaunuoliams būti patiems savimi ir išsišėlti, atskleidžia kontrastingas šio gyvenimo tarpsnio spalvas, nuolatinius prieštaravimus, lydinčius prasidedančią brandą.

Spektaklio garso takelį sudaro ne tik muzika, bet ir vaizdo įrašų iškarpos bei pačių šokėjų pasakojimų nuotrupos. Įdomu, kad beveik visi jaunuolių pasakojimai vienaip ar kitaip remiasi ar siejasi su suaugusiaisiais, visų pirma, tėvais ir ryšiu su jais. Būtent ryšys (ne santykiai, o ryšys) su tėvais tampa skaudžiausia ir jautriausia šio pasakojimo apie besibaigiančią vaikystę ir prasidedančią jaunystę nata. Kad ir kokie tėvai, jie – tie, kurių labiausiai reikia, kurių labiausiai trūksta, nesvarbu, kokie savarankiški jaustųsi bręstantieji. Ir staiga ryšys tampa atsakymu į tiek daug ir jaunuoliams, ir tėvams bei pedagogams kylančių klausimų, kasdienių ir egzistencinių problemų sprendimu.

Ryšio svarba išryškėja ne tik kalbant apie suaugusiuosius, bet ir apie bendraamžius. Tačiau čia išeitys kur kas paprastesnės. Į savą krūvą šiuos nuo vaikystės bėgančius ir jos besiilginčius kūrybingus ir jautrius jaunuolius greitai sutraukia įvairiausi žaidimai. Žaisdami jie atranda savo „aš irgi“ ir individualius sprendimus, žaisdami jie išlaisvina energijos perteklių ir įtampas. Šokdami jie žaidžia, o žaisdami – šoka. Regis, toks šį kartą buvo pagrindinis choreografės A.Gudaitės principas.

Gal todėl „Me Two / Savoj krūvoj“ maišosi įvairūs šokio stiliai, spektaklis mėgina keliauti per kelias erdves. Tiesa, būtent veiksmo erdvių suvaldymas ir žiūrovų paskirstymas, apsisprendimas dėl publikos judėjimo galimybių ir laisvės pasirinkti – bent kol kas – silpniausi šio energingo spektaklio segmentai. Kaip ir atskirų dramaturginių linijų dermė. Tačiau visus šiuos trūkumus nugali ar, tiksliau, nušluoja begalinis jaunatviškas atlikėjų entuziazmas, nepakartojama jaunųjų energija, kurioje dera įžūlumas ir jautrumas, agresija ir švelnumas.

Rekomenduojama paaugliams ir visų kartų tėvams.

Nerekomenduojama trokštantiems vienumos ir erdvės.

„Nedingęs“

Repertuarą sekite labasteatras.lt.

Lietuvoje vis labiau populiarėjanti spektaklio-ekskursijos forma (itin aktuali pandeminiu periodu) suvilioja vis daugiau kūrėjų. Įdomu, kad ją renkasi ir eksperimentinio teatro, ir šiuolaikinio šokio, ir labiau tradicinių teatro formų šalininkai. Šį kartą į pasivaikščiojimą po toli gražu ne visiems pažįstamus Vilniaus Tilto ir Žygimantų gatvių kiemus spektakliu „Nedingęs“ pakvietė teatras „Labas“.

Daugeliui gerai žinomos aktorės Vitalija Mockevičiūė, Neringa Varnelytė ir Jurga Kalvaitytė ėmėsi mažai kam girdėto poeto Antano Kalanavičiaus (1945–1992) biografijos. Tai gana liūdna, sunkumų, nesupratimo, atstūmimų kupina jautraus ir kūrybiško žmogaus gyvenimo (iš esmės prabėgusio gimtajame vienkiemyje) istorija, atgimstanti motinos, žmonos Perpetua ir poeto gimtojo krašto žmonių lūpomis. Šiandien beveik neįtikinamai skamba pasakojimas apie sovietinio režimo dėl iki galo nežinomų priežasčių nuo literatūros pasaulio atskirtą poetą, virtusį suvirintoju ir melioratoriumi, bet palikusį aštuonis nepublikuotus tokios nesušukuotos poezijos rinkinius.

Spektaklis-ekskursija „Nedingęs“ buvo sukurtas gimtajame poeto Sapiegiškės kaime, netoli Varėnos, o dabar perkeltas ir pritaikytas Vilniuje, miesto centre, atradus šiek tiek kaimo.

Regis, būtent sprendimas poeto istoriją pasakoti daugiau ar mažiau viešose, bet nesunkiai menamomis aplinkybėmis užpildomose erdvėse, tapo tuo spektaklio dėmeniu, kuris leidžia jį žiūrėti ir priimti šiandien, net ir nieko apie tokį poetą negirdėjusiems praeiviams. Mat bene geriausiai šį trijų aktorių bendrą darbą apibūdina jau kiek primirštas terminas „literatūrinis montažas“, artimesnis poeto gyventam laikui nei mūsiškiam. Tačiau šiai teatralizuotai literatūros pristatymo formai atsidūrus atviroje erdvėje ir suteikus jai savotiškos ekskursijos pavidalą, pasakojimas netikėtai atgyja. Ir visai nebesvarbu, kad spektaklis vyksta ne autentiškoje, o pritaikytoje aplinkoje, nes „Nedingusio“ autentiškumas slypi pasakojime ir jį sustiprinančioje poezijoje. Ir nors koncepcijos prasme „Nedingęs“ nepriartėja prie nacionalinį ar tarptautinį pripažinimą pelniusių tokio tipo spektaklių, tačiau sužiba išskirtinio jautrumo ir atjautos prarastam, nepastebėtam gyvenimui (tokiam, koks gali ištikti ne tik poetus, ir ne tik praeityje) kupinais momentais.

Rekomenduojama literatūros pamokoms ar istorijos žinioms paįvairinti.

Nerekomenduojama „Rimini Protokoll“ gerbėjams.