E.Mikulionytė: eik drąsiai, juk tu – teatro vienuolė

Už geriausią moters vaidmenį – Antigonę - Jono Jurašo režisuotame spektaklyje "Antigonė Sibire" Auksiniu scenos kryžiumi apdovanota Kauno dramos teatro aktorė Eglė Mikulionytė.

Po iškilmingos ceremonijos įsimaišiusi į kolegų ir svečių minią aktorė buvo kiek sutrikusi, - tokio įvertinimo ji nesitikėjo. Eglė mano, kad reikia mokėti džiaugtis ir kitų laimėjimais. Labai smagu, kai kolegas gali pasveikinti. Todėl dabar ji džiaugiasi dvigubai.

- Žiūrovai labai ploja po šio spektaklio, dėkoja?

- J.Jurašas su pjesės autore Aušra Marija Sluckaite užkabino tokius dalykus, kurių negalima užmiršti, – tai tautos kančios Sibiro gulaguose. "Antigonė Sibire" – drąsus A.M.Sluckaitės žingsnis. Ji atsispyrė nuo Sibiro tremtinių, o mūsų dabartį susiejo su Antikos laikais.

- Jums šis vaidmuo – ypač svarbus, kaip meditacija?

- Kiekvienas vaidmuo svarbus, jei jis grįstas istoriniais momentais, jei turi pagrindą – dėl ko stovi scenoje tavo personažas. Šis spektaklis labai meditatyvus. Jis palieka šviesos krislelį. Vaidindamas pats nesupranti, kas su tavimi vyksta, bet supranti, kad tave palietė. Labai keistas jausmas. Ne vieną kartą tiesiog esu save pagavusi, kad ta ramybė, tas patylėjimas savyje prisimenant praeitį ateina į kiekvieną spektaklį.

Aš medituoju ne tik spektaklyje. Kai važiuoju į Kauną vaidinti Antigonės, mašinoje muzika neskamba, o visada tylu – tą valandą skiriu vienatvei.

- Ar patiko dirbti su režisieriumi J.Jurašu?

- Pirmasis mūsų darbas buvo operoje "Orfėjas ir Euridikė", kurią jis pastatė Operos ir baleto teatre. Tiesiog džiaugiuosi, kad jis mane pastebėjo. Nuo to karto užsimezgė ilgesnis bendravimas. Kiekvieną kartą jis klausia, kaip vyko spektaklis, laiškelį gaunu. Labai malonu, - rūpestingas. Penkeri metai mano kūrybiniame kelyje buvo štilis, vaidinau tik senuose spektakliuose. J.Jurašas išjudino ledus.

- Gal vasarą žadate traukti medituoti į Pietų Korėjos vienuolyną pas savo draugą dzenbudistų vienuolį Kęstutį?

- Jo laukiu atvykstant į Lietuvą. Mes kiekvieną dieną susirašome laiškais, jis mane pasveikino tapus nominante už geriausią vaidmenį.

- Tai – meilė per milžinišką atstumą ar artimų sielų dvasinė draugystė?

- Dvasinė draugystė tai tikrai. Gal – didžioji meilė nepririšant žmogaus prie savęs. Jis taip ir parašė: "Eik drąsiai į sceną, juk tu – teatro vienuolė, ir kalbėk".