Enrika Striogaitė poeziją vadina jaunos sielos iškrova ir deginančiu šuoru gyvenime

Perskaitau atsitiktinai atversto puslapio eilutę: „Šiandien gera, ir tai jau įtartina.“ Ji iš Enrikos Striogaitės knygelės „Lyja“, išėjusios 2004 m. Po sėkmingo debiuto antrąją poetės knygą „Vienišėja“ 2005 m. išleido Rašytojų sąjunga.

Ir skaitytojai, ir kritikai pripažįsta: E.Striogaitės poezija ryški ir raiški, džiuginanti giliai suvokta tradicinės poezijos samprata, nors autorė nesibaimina poetinių ribų laužymo.

Literatūriniuose leidiniuose dažnai spausdinama E.Striogaitės poezija taip pat patvirtina ryškų poetės kūrybinį angažuotumą. Todėl autorės prisipažinimas, kad ji vis labiau nori rašyti prozą, – netikėtas. Netikėtumu tai vadina ir pati E.Striogaitė. „Poezija – jaunos sielos iškrova. Tai nelyginant kibirkštis, deginantis šuoras“, – sako poetė.

Pašnekovė tvirtina, kad eilėraščio neparašysi šiaip sau, užsimanęs, o prie prozos teksto gali prisėsti šaltesne galva. Įdomus ir dar vienas pastebėjimas: „Eilėraštis ne tik neregimas, nematerialus, sunkiai protu suvokiamas, bet ir įnoringas, jis gali ir gyvenimą sugriauti. Bandžiau visaip derėtis, kurį laiką visai nerašiau, išsižadėjau poezijos, sakiau sau, kad viską nulemia eilėraščio kokybė, jei eilėraštis nėra labai geras, gali nerašyti. Tačiau juk nesi visažinis, kad nuspręstum, ar reikia rašyti. Rašymas yra duotybė, su ja nepasiginčysi.“

E.Striogaitė nemoteriškai prisipažįsta: pati sau atrodo kur kas vyresnė. Gal dėl to pasidarė labai svarbi kiekviena diena. „Tai sudėtinga būsena. Joje nėra baimės, kad greitai numirsiu ar pan. Galbūt taip yra todėl, kad kategoriškai nesutinku su įsivyravusiu ir visuomenėje įvairiai pabrėžiamu jaunystės kultu. Eidama gatve dažnai pasiklausau, ką kalba senyvi, neskubiu žingsniu pro šalį einantys praeiviai. Man labai įdomu stebėti vyresnių žmonių veidus, įsižiūrėti į jų bruožus“, – atsiveria E.Striogaitė.

Jos įsitikinimu, visuomenė daug laimėtų, jei suprastų, kad negalima nurašyti žmonių, išsaugotų pagarbą vyresniajai kartai. „Pati pagarbos senjorams mokiausi bendraudama su savo teta, – atveria asmeninę patirtį. – Mane žavėjo jos autoironija, kuri versdavo iš kojų. Žinau, kad man galima paprieštarauti, jog yra daugybė senyvų žmonių, kurie tik zyzia, verkšlena, nuolat kuo nors skundžiasi. Tikriausiai taip jie elgėsi ir būdami jauni, tai prigimties, o ne amžiaus savybė.“

E.Striogaitė nesaugo jokių atminimo ženklų, laiškų su mylimųjų priesaikos žodžiais, diplomų. Nekeičia išorės. Neprisiriša prie žmonių. „Tačiau smalsumą gyvenimui labai vertinu, – pertaria dar nė nepradėjus stebėtis. – Praeities laikas manyje išlieka per atmintį, išgyvenimus, patirtį. Tai bruožas, kurį gerbiu kituose ir norėčiau pati išlikti smalsi gyvenimui. Galbūt šią savybę savaip sustiprino profesija. LTV laidai „Konrado kavinė“, be kitų būdo savybių, reikėjo ir šios, kaip ir žinių, kurias davė lituanistikos studijos.“