100 metų Panevėžio kraštotyros muziejus – gerokai jaunesnis už kai kuriuos drugius. 

„Turime drugių, kurie datuojami 1873 metais ar 1875 metais“, – pasakojo Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius dr. Arūnas Astramskas.

Per visą gyvenimą, iki tremties, vabzdžiais gyveno Valerijonas Traševičius – Panevėžio lenkų gimnazijos gamtos mokytojas ir didelis gamtos entuziastas.

Vabzdžius, tarp kurių dauguma – drugiai, gamtininkas rinkdavo pats, dažniausiai Europos šalyse. Taip pat mainydavosi, pirkdavo ir siųsdavosi iš viso pasaulio. Išskirtinė istorija – kaip trapų padarėlį parsisiųsti nepažeistą iš kito kontinento.

„Dabar įsivaizduojame, kad atsiunčia visą drugelį. Žinokite, nieko panašaus. Darydavo specialius vokus, ir tam voke drugelis būdavo suskleistais, suglaustais sparnais“, – aiškino vyresnioji muziejininkė Vaida Goberienė.

LNK stop kadras.

Gavęs voką su drugeliu, kolekcininkas pirmiausia jį kišdavo į stiklainiuką ir ant sudrėkintos vatos laikydavo, kad atidrėktų.

„Čia yra juvelyrinis menas, nes turi jo nesulaužyti, turi mokėti. Jį išima ir ant specialaus skleistuvėlio ištiesdavo sparnelius“, – dėstė V. Goberienė.

Čia eksponuojami drugiai visu grožiu, tačiau saugyklose tebėra vokų su atsiųstais drugeliais, kuriems kolekcininkas nespėjo išskleisti sparnų. Drugeliai taip ir liks susiglaudę, nes pernelyg didelė rizika sutrupinti. Tad lankytojams rodoma daugiau kaip 3 tūkst. sparnus išskleidusių vabzdžių.

„Saugome 6,5 tūkst. vienetų, yra 1290 rūšių, iš kurių – 49 šeimos“, – teigė V. Goberienė.

LNK stop kadras.

Drugelių kolekcijos kelionė iki saugios vietos muziejuje buvo tokia pat rizikinga, kaip ir visas kolekcininko V. Traševičiaus gyvenimas. Jis buvo ištremtas, į Lietuvą nebegrįžo, gyvenimą baigė Lenkijoje. Jo palikimą iš namų bičiuliai slapta išvežė ir atidavė saugoti.

„Ekspozicija nebuvo oficialiai eksponuojama, bet daugelis Panevėžio gamtos mokytojų žinojo, kad tokia yra, ir muziejininkai ne visai legaliai vesdavo grupes, rodydavo ją saugyklose. Ji buvo prieinama žmonėms, kurie žinojo apie jos egzistavimą“, – sakė Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius.

Prieš atveriant ekspoziciją, 100 metų eksponatai autentiškose dėžutėse su šepetėliais ir pincetais buvo valomi, keičiamos dezinfekcinės medžiagos, kurias galima pamatyti kamputyje, ant gniužulėlio vatos.

„Viskas buvo sudėta, surūšiuota, susisteminta, su lotyniškais šeimų pavadinimais – nieko nekeitėme“, – tvirtino vyresnioji muziejininkė.

Tačiau eksponatų autentiškos dėžutės patalpintos į dar vieną, kad būtų kuo mažiau sąlyčio su oru.

„Su oru, dulkėmis, parazitais – kad jų nepultų, kad pelėsis nesiveistų“, – sakė muziejininkė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Čia nėra natūralios saulės šviesos, matuojama drėgmė, nebus leidžiama fotografuoti su blykstėmis.

Su drugeliais dirbantys muziejininkai nuo kai kurių negali atitraukti akių ir sako, kad kai kuriems davę savo vardus, kurie su lotyniškais neturi nieko bendra.

Muziejininkė išsirinko drugelį, kurio matosi dvi akys, ir pavadino „Pelėdos akimi“. Sako, kad kiekvienas susikuria savo pavadinimą.

Muziejaus direktoriaus išrinktieji – tarsi neoniniai, šviečiantys. Sako, kad prietemoje labai įspūdingai atrodo.

Maža to – sužinome, kad iš jų buvo daromi papuošalai.

„Amerikos tropinio klimato drugius senais laikais labai naikino dėl jų įspūdingų sparnų ir iš jų gamino papuošalus moterims“, – pasakojo vyresnioji muziejininkė.

Kai kas yra įspūdingų vabalų gerbėjai.

„Vabalo spyglys yra skirtas įlįsti į palapinę ir įdurt žmogui į užpakalį“, – juokavo restauratorius.

Restauratoriui Žygimantui kolegė paaiškino, kad vabalas turi ne spyglį, o ragą – ir ne kovai su žmogumi, o dėl patelės.

Panašūs elniaragiai vabalai, kurių grumtynės su ragais primintų elnių kovas, – irgi dėl patelės.