Budelis iš Lietuvos, tapęs auka: „geležinės Stalino pirštinės“ portretas

"Sovietinis žmogus man visada buvo ir liks didžiulis fenomenas", – sako žinomas prozininkas, dramaturgas, eseistas, vienas produktyviausių lietuvių rašytojų, daugelio literatūrinių premijų laureatas Herkus Kunčius. Neseniai Lietuvos rašytojų sąjungos išleistoje H.Kunčiaus knygoje "Geležinė Stalino pirštinė" išryškėja kruviniausiu Josifo Stalino budeliu vadinto Nikolajaus Ivanovičiaus Ježovo (1895–1940), kilusio iš Lietuvos, portretas.

Romanas atskleidžia, kaip N.Ježovas tapo ir budeliu, ir auka. Sovietų Sąjungos valstybės saugumo generalinis komisaras, NKVD narkomas N.Ježovas buvo vienas svarbiausių stalinizmo epochos masinių represijų organizatorių, pasmerkęs mirčiai daugybę žmonių. Tačiau vadinamojo Didžiojo valymo vykdytojas neišvengė tokio paties likimo: buvo suimtas ir nuteistas mirti.

Pasak H.Kunčiaus, šiandien šio laikotarpio baisumų neįmanoma suvokti blaiviu protu. Būtent todėl romane daug ironijos, kuri "padeda neišprotėti". Rašytojas primena, kad knygoje vaizduojamos žudynės vyko visai neseniai. "Geležinė Stalino pirštinė" – tarsi perspėjimas dabarties žmonėms: istorija linkusi kartotis.

– Romane "Geležinė Stalino pirštinė" rėmėtės unikalia istorine medžiaga. Kas buvo sunkiausia jį rašant?

– Visi sunkumai išleidus "Geležinę Stalino pirštinę" liko praeityje, tad stengiuosi juos kuo greičiau pamiršti. Knygos pagrindinis personažas Nikolajus Ivanovičius Ježovas – NKVD liaudies komisaras – ne kartą klastojo savo biografiją, tad kažką teko prikurti, o kai kuriuos tariamos biografijos faktus nustumti į pašalius. Antra vertus, visa, kas vyksta šiame romane, nemaža dalimi yra rašytojo vaizduotės vaisius. Kaip, antai, N.Ježovo lietuviškasis periodas, kada jis su tėvais gyveno Lietuvoje. Apie tai mes labai menkai žinome ir turbūt ateityje nesužinosime.

– Ar kurdamas istoriniais faktais pagrįstą romaną rašytojas gali jaustis visiškai laisvai? Koks yra tikrovės ir fantazijos santykis jūsų kūrinyje?

– Istoriniai faktai šiuo atveju buvo tik priežastis, nes kiekvieną įvykį ne tik rašytojas, bet ir istorikas gali interpretuoti savaip. Šiuo atveju jaučiausi visiškai laisvas, nes tikslas buvo vienas – per N.Ježovo asmenybę parodyti dramatiškas žmogaus tapatybės paieškas ir komunistinės sistemos, kuriai jis fanatiškai tarnavo, nežmogišką esmę. Dėl šios priežasties leidau sau knygoje sutirštinti spalvas, kad skaitytojui nekiltų abejonių, jog stalinizmas yra nusikalstamas.

Leidau sau knygoje sutirštinti spalvas, kad skaitytojui nekiltų abejonių, jog stalinizmas yra nusikalstamas.

– Romano ašis – N.Ježovo, vadinto geležine Stalino pirštine, gyvenimas ir karjera. Kaip kilo mintis papasakoti būtent šios asmenybės istoriją?

– Jau seniai domiuosi stalinizmo epocha. Kažkada užsikabinau už fakto, kad N.Ježovas gimė ir augo Lietuvoje, turėjo lietuviškų ir lenkiškų šaknų. Kai apie tai užsiminiau savo bičiuliui istorikui ir "Memorialo" mokslinės-informacinės tarybos pirmininko pavaduotojui Nikitai Petrovui, jis gana skeptiškai pažiūrėjo į mano sumanymą parašyti apie N.Ježovą romaną. Jo argumentas buvo, kad tai labai nyki ir pilka asmenybė. N.Petrovo manymu, būtų žymiai įdomiau parašyti romaną apie Genrichą Jagodą (1891–1938) – NKVD narkomą ir N.Ježovo pirmtaką, kuris, anot N.Petrovo, buvo "romantikas". Man tai nepasirodė įdomu, juolab G.Jagoda su Lietuva neturėjo ryšių. O štai N.Ježovas, tardymo metu prisipažinęs, kad moka lietuviškai, pasirodė vertas dėmesio. Be to, jis buvo 1,5 m ūgio ir kupinas įvairiausių keistenybių. Šalia to, turėjo patologinių sadistinių polinkių ir savo kompleksus bandė kompensuoti net tik tardydamas, bet ir kankindamas į Stalino nemalonę patekusius savo bendražygius.

– Kokie istoriniai faktai apie N.Ježovą jus labiausiai sukrėtė ar nustebino?

– Visas N.Ježovo gyvenimas kupinas perversijų. Jis be sentimentų siuntė myriop ne tik savo bendradarbius, draugus, bet ir artimus žmones. Nėra paneigta, kad, prieš suimant, jis privertė nusižudyti savo antrąją žmoną Evgeniją Ježovą, kuri rašė graudžius laiškus Stalinui, bandydama jam įrodyti savo ištikimybę. Be to, yra unikalus dokumentas, kur sėdėdamas mirtininkų kameroje (nors savo kaltės, kad yra užsienio šnipas, N.Ježovas teisme nepripažino) jis parašė saviniekos kupiną laišką Stalinui, kuriame detaliai aprašė, kaip ir kokiu būdu jis yra moraliai smukęs.

– Rašote apie dramatiškus XX a. įvykius, kuriuose dalyvavo ir lietuviai. Kaip manote, kodėl mums reikia pažinti ne tik savo didvyrius, bet ir antiherojus?

– Manau, kad verta priminti, jog panašių personažų istorijoje visada buvo ir, deja, bus. Antra vertus, nevadinčiau jų lietuviais. Greičiau, lietuvių kilmės SSRS piliečiais. Nes tai buvo jau naujo tipo – sovietiniai – žmonės, kuriuos menkai kas siejo su nukirstomis šaknimis.

– Knygoje atskleistos N.Ježovo tautinės tapatybės paieškos. Gimęs Veiveriuose, lietuvės ir surusėjusio lenko šeimoje, Maskvoje kildamas partinės karjeros laiptais jis išsižadėjo savo tautybės ir tik tardomas prisipažino apie kilmę. Kuo jums įdomi šio veikėjo tautinės tapatybės problema?

– Čia norėčiau patikslinti, kad išties nėra žinoma, kur jis gimė – ar Veiveriuose, ar Kaune, o galbūt dar kažkur kitur. Tačiau romane, kaip ir monografijoje "Stalino augintinis" (parašytoje su Marku Jansenu) teigia Nikita Petrovas, palikau Veiverius.

Sovietinis žmogus man visada buvo ir liks didžiulis fenomenas. Tai išties, kaip ir planavo komunistai, visiškai naujo tipo žmogus. Dažniausiai tai pamiršęs praeitį, svetur itin aktyviai veikiantis prisitaikėlis. Jo nesaisto artimesni ryšiai su tėvais, tradicijomis. Atitrūkęs nuo savo gimtosios žemės, jis jaučiasi laisvas, neturi moralinių skrupulų ir tariamai kuria naują pasaulį. Ir čia viskam, ką tik daro, randa ideologinį pateisinimą, jaučiasi nebaudžiamas. Tai sakytina ne tik apie N.Ježovą. Nemaža dalis Stalino budelių (vėliau tapusių totalitarizmo aukomis) į Maskvą – tuometę SSRS sostinę – suvažiavo iš įvairiausių Rusijos imperijos pakraščių: Kaukazo, Ukrainos, Lietuvos, Latvijos etc.

– Romane gausu ironijos. Kaip ji padeda atskleisti jūsų vaizduojamą komunizmo laikotarpį?

– Ironija, sekant ir gilinantis į visus baisumus, kurie būdingi ir neatsiejami nuo stalinizmo epochos, padeda neišprotėti. Šiandien istorikai ginčijasi, kiek mano aprašomu laikotarpiu buvo nužudyta žmonių. Vieni kalba apie 700 tūkst. sušaudytų, kiti –  apie 1,5 mln. Priminsiu, kad ježovščinos laikotarpiu buvo įvestos kvotos, kur buvo numatyta, kiek reikia vietose surasti ir sušaudyti iš pradžių klasinių, o vėliau liaudies priešų, kiek uždaryti į lagerius ir pan. Toks siurrealizmas šiandien blaiviu protu nesuvokiamas.

– Kūryboje jums svarbi Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos istorija, totalitarizmo ir laisvės tema. Kodėl savo kūriniuose siekiate atskleisti šių šalių patirtį? Kodėl pasirinkta komunizmo epocha?

– Visų pirma, Lietuva, Lenkija, Baltarusija, Ukraina – mūsų istorinė-kultūrinė erdvė. Todėl čia, o ne Prancūzijoje ar Kanadoje, vyksta pagrindiniai mano knygų įvykiai.

Taip jau atsitiko, kad keletą dešimtmečių teko gyventi sovietinėje sistemoje. Ir nors šis periodas nebebuvo toks žiaurus, kaip SSRS prie N.Ježovo, tačiau stalinizmo atgarsiai vienomis ar kitomis formomis mane pasiekdavo. Šiandien, kada daug kas sąmoningai ar nesąmoningai gramzdinama į užmarštį, noriu priminti, kad "masakra" vyko visai neseniai. Antra vertus, matau pavojingas "geranorių" pastangas siekiant įrodyti, kad atseit nieko čia tragiško neįvyko – Stalinas buvo puikus vadybininkas, sukūręs pasididžiavimo vertą valstybę, o jo budeliai – "romantikai", kurių nusikaltimus, anuomet statant komunizmą, galima pateisinti.

– Pastaruoju metu Lietuvoje istoriniai romanai ar istorija paremti pasakojimai labai populiarūs. Kaip manote, kas tai lemia?

– Turbūt ateina laikas, kada norisi šiek tiek kitu (šiuolaikiniu) žvilgsniu pasidairyti į praeitį, o ji – kaip visada – nebūtinai yra balta ar juoda.

– Ar jūs pats mėgstate skaityti istorinius pasakojimus?

– Istorinius pasakojimus skaitau tiek, kiek tai reikalinga mano konkrečiam darbui. Rašant "Geležinę Stalino pirštinę" teko susirasti ir perskaityti gausybę ne tik šiuolaikinių Rusijos, bet ir sovietinių istorikų darbų. Be to, buvo reikalingi tos epochos liudininkų prisiminimai, memuarai, kuriuose visada apstu iškalbingų to laikmečio detalių. Iš šios mozaikos susidaro vaizdas, kaip kito ar kinta istorinis naratyvas, kokių krypčių jis yra šiandien. Nemažai praverčia tos epochos kino kronikos, kurias galiu žiūrėti iki paryčių.

– Kokie lietuvių ar užsienio rašytojų kūriniai jus labiausiai žavi?

– Manau, Alvydo Šlepiko "Mano vardas – Marytė" – puiki knyga.

– Artimiausi kūrybiniai planai. Galbūt jau galvojate apie naują knygą?

– Pamažu rašau "Kolūkio metraščius". Tai bus romanas apie kolūkių steigimą ir jų "tragišką" subyrėjimą Lietuvoje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

......

...... portretas
Per savo netrumpą gyvenimą akivaizdžiai įsitikinau, kad tarybiniai žmonės buvo kur kas protingesni ir padoresni, nei dabartiniai feisbukiniai kvailiai.

aras

aras portretas
Tai kas buvo,-neįtikėtina! Bet tai buvo, iki skausmo..

valstietis

valstietis portretas
Sovietu garbintojai-stalinistiniai nusikalteliai,niekuo nuo naciu nesiskiriantys,prakeikti zmonijos atliekos.
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių