Įspūdžiai iš 66-ojo Berlyno kino festivalio

Man niekada nepatiko varžybos. Konkursai, konkurencija, rinkimai, pažymiai... Atrodo, kad kuo toliau, tuo labiau įsigali kiekybinis visko vertinimas, tarsi viską galima būtų išreikšti skalėmis: gyventojų skaičius apibrėžia rinkos potencialą, tankų skaičius apibūdina saugumą, žiūrovų ar dalyvių – reiškia renginio vertę, konkursinės kino festivalio programos žiuri apdovanoja "geriausią" filmą. Man niekada nepatiko atminties monopoliai, kančios išraiška skaičiais, pavyzdžiui, klausimas, ar nacizmo, ar stalinizmo nusikaltimai baisesni.

Man atrodo, kad reikia dėti pastangas, kurti erdves, aplinkas, kur kiekybė ir konkurencija nebūtinai produkuoja galią, kur žmogus neredukuojamas į masę, kur kūryba nevertinama pagal sporto kriterijus.

Politiniai apsisprendimai priimami kiekvieno mūsų. Jie vyksta nuolat, kasdienybėje, kalboje – ne vien balsavimo dieną. Dėl to šįkart nenoriu kalbėti apie Berlinalės konkursinę programą, nenoriu kalbėti apie apdovanojimus, analizuoti priežasčių (kurių visuomet esama), kodėl viena ar kita grupė žmonių nutarė būtent taip sugraduoti vertybės skalėje tam tikrus filmus ir ką tai reiškia (mat tai visuomet reiškia kažką kita, ar kažką daugiau nei "geriausią" filmą).

Šiemet "Berlinale Panorama Documente" programoje savo filmą "Mariupolis" (2016) pristatęs Mantas Kvedaravičius, paklaustas, kodėl jis pasirinko filmą kurti būtent šiame Ukrainos mieste, atsakė, kad dėl to, kad Mariupolis yra vieta, kad ten gyvena žmonės, kad ten yra zoologijos sodas, kuriame gyvena gyvūnai. Į klausimą, kaip jaučiasi gyvenantieji beveik fronto linijoje, galime atsakyti be politinių šūkių.

Šiemet "Forum Expanded" programoje buvo pristatyta renginių, skirtų sunaikintam, prarastam, archyvuose sudūlėjusiam kino palikimui, kurio fragmentus atrandame ar mėginame rekonstruoti šiandien. 2015-aisiais pirmą kartą pristatytas ir šiemet tęsiamas renginių ciklas, pavadinimu "Visionary Archive", šiemet kėlė klausimą, kaip susidūrimas su kino archyvine medžiaga kuria fantazmus, kaip istorija projektuoja ateitį. Filosofas Jacques Lacanas akcentuoja įvairialypes fantazmo apraiškas, kylančias iš santykio su archyvais, socialinėmis, politinėmis temomis, taip pat ir susiduriant su kolektyvinėmis fantazijomis.

"Visionary Archive" renginyje dalyvavęs Afganistano režisierius Latifas Ahmadi pasakojo apie savo filmavimo patirtį. Iliustruojanti istorija – butaforiniai ginklai buvo daug brangesni ir sunkiau gaunami už tikrus, tad filmavimo metu buvo įprasta naudoti tikrus ginklus. Režisierius be liūdesio balse pripažino, kad jo filmavimo aikštelėje nuo atsitiktinės kulkos kartą žuvo žmogus (nei jo vardas, nei aplinkybės, nei "amžinąjį atilsį" nebuvo paminėta). Sau pateisinti L.Ahmadi tiesiog mestelėjo, kad jo filmavimo aikštelėje toks nutikimas įvyko tik kartą, kitos filmavimo grupės netyčia nušovė kur kas daugiau žmonių.

Man visai nesvarbu, kuriai politinei santvarkai buvo kuriamas šis filmas. Lygiai taip, kaip yra beprasmiška gilintis į Meksikos valdžios ir kartelių santykius, kai matai siaubingo visa apimančio smurto aukų akis, girdi jų pasakojimus Meksikos ir Gvatemalos režisierės Tatianos Huezo filme "Audra" ("Tempestad", 2016). Šis filmas be patoso ir šūkių, be pigaus paprastinimo ir šiurpinimo skurdu, su stilistine ramybe vaizduoja nebaudžiamumą, baimę, neviltį. Filmą sudaro kelių moterų pasakojimai apie neteisybės patirtis, ašimi pasirinkta moteris, kuri be įkalčių metams buvo įkalinta už neva prekybą žmonėmis.

Kine šiuo metu labai daug nereikalingai demonstruojamo smurto, siūlomo pasaulio žiūrovams lyg pornografinio produkto. Judėjimo "Zapatista" dalyviai Ajocinapoje nužudytų aukų tėvus guodžia tokiais žodžiais: "Mums nerūpi kivirčai, susitarimai ir konfliktai tų, kurie yra viršiau, tų, kurie paleis destrukcijos bei mirties mašiną, vadinamą Meksikos valstybe. Mums rūpi jūsų žodžiai. Jūsų pyktis, jūsų sukilimas, jūsų rezistencija."