Kaip didikai šildėsi ir kodėl miegojo sėdėdami, papasakojo Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato gidė edukatorė Nerilė Urbonaitė.

– Kaip mes galime kasdieną gyventi taip, kad tikrai gyventume kaip karaliai – Vytautas Didysis ir kiti?

– Pilys nebuvo statomos patogumams, nes tai buvo gynybinis reikalas. Kad būtų jaukiau, pasistengdavo kažkaip sujaukinti jas. Jeigu turėdavai lovą viduramžiuose – tai tu buvai visiškas valdovas visom prasmėm. Tikrai žinome, kad Vytautas turėjo lovą. Viename laiške, prieš 600 metų, mini, jog eidamas miegoti į lovą, gavo laišką.

Lovų, kaip baldo, tada nebuvo. Žinome, kad Jogaila turėjo lovą, kad Barboros Radvilaitės uošvis Žygimantas Senasis turėjo lovą su baldakimais – galbūt net paaukštintą kaip sostą – kadangi pažemėse traukdavo skersvėjai, tai tiesiog būdavo efektyviau miegoti aukščiau. O viduramžiuose langai irgi buvo komplikuoti – stiklo nebuvo, būdavo kiaulės pūslė arba kažkoks tai popierius, audinys vašku išteptas. Tai tikrai dėdavo, klodavo, kabindavo ir kailius, ir gobelenus jau vėlesniais laikais Valdovų rūmuose. Bet žmonės vis tiek ieškojo tos šilumos.

LNK stop kadras.

– Jeigu noriu miegoti karališkai, kaip mūsų didikai, kaip tai daryti?

– Miegok pusiau gulom, nes jie labai bijodavo pasikėsinimo. Būdavo taip, jog geriau budėsiu, bet liksiu gyvas iki pat ryto. Didikai iš tikrųjų lovų neturėjo, nes valdovo reikalas buvo lova. Jie miegojo ant šieno, ant suolo arba skryniose, kas buvo labai patogu: keliauji – skrynią atsivežei, apsirengei ten kažkokiais rūbais, įkrenti ir miegi. Lova šiaip atsirado tik XVI a. antroje pusėje. Ji panašėjo į aukštą spintą ant aukštų kojų. Tada užsidarai dureles nuo graužikų ar dėl privatumo, nes zuja tarnai pastoviai šalia. Pats baldas, kokį mes dabar įsivaizduojame, daug vėliau atsirado.

– Ar galime patikinti, kad didikai niekada nemiegojo vieni?

– Žygimantas Augustas, manau, kad su Barbora tikrai miegojo, nes tai jau tokia labiau pažangesnė pora – panašesnė į šių dienų. Meilių pas Gediminaičius buvo labai tikrai daug.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar tai labiau mūsų įsivaizdavimas, kad didikai gaudavo atskirą kambarį ir visišką privatumą?

– Ten būdavo sekretoriai, židinių kūrikai, patarėjai. Užuolaida saugojo nuo žvilgsnių, privatumo suteikdavo, nes pastoviai 24 val. per parą, septynias dienas per savaitę aplinkui zuja tarnai.

– Valdovo gyvenime, kaip ir užsiminėte, lova – ne tik patogumas, bet ir statusas. Įėjęs į miegamąjį galėjai spręsti apie kito žmogaus statusą?

– Kadangi tų lovų buvo tikrai nedaug, tai manau, kad jeigu jau valdovas Vytautas rašo, jog eidamas miegoti į lovą gavau jūsų laišką, tai jau kažką reiškia. Jis tai iškilmingai praneša galbūt net konkurentams.

– Ar būta dar kokių nors juokingų su miegojimu susijusių niuansų?

– Taip, nes ne visi turėjo lovas. Didikai miegodavo ant suolo, bet skryniose būdavo daug patogiau ir irgi suteikdavo privatumo. Net pirmosios lovos būdavo aukštos, ant aukštų kojų – tos pačios skrynios, tik pakeltos.