„ArtVilnius“ pyragas: saldus, kartus, sūrus, įvairiaspalvis

Taip ir  šiuolaikinio meno mugė "ArtVilnius" – sunku iš karto suvirškinti tą margumyną, ir net kelis kartus atėjus – taip pat sunku. Tuo labiau kad čia kaip tikras gimtadienis: laba diena tam, seniai matytas anas, susipažinkite su kolega, šis menininkas – tik trumpam į Lietuvą grįžęs. Kontaktai ir bendravimas yra neatsiejama tokių mugių dalis, būtina ir reikšminga, tačiau liekanti asmeninių pokalbių sferoje, todėl šioje apžvalgoje galiu tik pabrėžti ją egzistuojant ir net dažnai užgožiant meno kūrinius. O nuo kūrinių gausos, kaip vaikų gimtadieniuose, jei ne pilvuką, tai bent galvą gresia paskausti. Suaugusieji tai žino dar geriau – kad ir kokia linksma šventė būtų, neverta, matyt, vartoti alaus, vyno ir tekilos vienu mauku, čia pat dar ir šampano paragaujant. Taigi vėl, kaip ir pernai, iškyla kriterijų klausimas – ką atsirinkti ir ką vartoti, kad nebūtų kankinančių pagirių. Kaip gerą vyną – įkvėpti aromatą, paskanauti, o ne maukti beatodairiškai.

Gero vyno kriterijus visai dera menui – mažai turime tų tikrų ekspertų, nėra mūsų šalyje šimtametes gamybos tradicijas turinčių vynuogynų, o tas išmanymas – toks efemeriškas. Tačiau štai "ArtVilnius" vyksta ne vieni metai, mugė jau turi tvirtas tradicijas, tad laikas mėgautis tuo, ką ji pateikė šiam renginiui, tegu jis bus nors ir beaujolais nouveau, ne tik senas, gerai išlaikytas vynas.

Kalbant apie tas laiko subrandintas vertybes, pirmiausia turėčiau pastebėti, kad "ArtVilnius" dalyvės galerijos pagaliau bando atsiplėšti nuo sovietmečio modernizmo klasikų, stasiulevičių ir čeponių, bandydamos iš tiesų pristatyti šiuolaikinį meną, o jei klasika ir pateikiama, tai daroma šiuolaikiškai.

Brandieji ir ekskliuzyvas

Į mano brandžiųjų vynų dešimtuką tikrai vieną pirmųjų įtraukčiau Kauno galeriją "Post", šiais metais pristačiusią Eglės Rakauskaitės (kartu su Romualdu Rakausku) "Žydėjimą".

Iš karto po nepriklausomybės ar iki mileniumo sukurti kūriniai ne taip dažnai vėl parodomi, ypač kad jų ir išliko labai nedaug. Vis prisimenu Artūro Railos pavyzdį, kai jo novatoriškieji projektai mus pasiekė itin skurdžios dokumentacijos pavidalu. Nemažai tų vertingiausių išlikusiųjų įsigijo Modernaus meno centras, tad taip "ArtVilnius" erdvėse sutikti E.Rakauskaitės "Virginijai", 1995 / 1996, 1997, 1998 iš jazminų žiedlapių sukurtus siuvinius suknelei (dydžiai skirtingi), įtrauktus į pirmą "Cream: Contemporary Art in Culture, Phaidon Press" 1998-ųjų leidimą, savaime atrodo šventė. Meno mylėtojui.

Kadaise kabėję laisvai, dabar į solidžius šiuolaikinio meno vertę suteikiančius baltus rėmus įsodinti žiedlapiai atrodo trapūs it mūsų prisiminimai. Visa tai jungiasi su tėvo fotografo R.Rakausko kūryba, kurio "Žydėjimo" fotografijose laksto pati Eglė, dar visai vaikas. Šalia – tėvas, menininkės nufotografuotas dabar, po obelimi, beriančia savo žiedlapius. Savaip pakartotas tėvo kadras.

Istorijos susipina sulydant atskirus pasakojimus į vieną naują, platesnį, gilesnį, kaip dviejų kartų kūrybinė istorija, tapusi mūsų meno istorijos dalimi. Kaip pasakytų vyno žinovai – itin brandus, stiprus, solidus, su ryškiomis obelų ir jazminų natomis vynas, pristatomas jaunatviškos "Post" komandos.

Ekskliuzyvinių kategorijoje, be abejonės, būtų "Lewben Art Foundation" ekpozicija "Formuojant idėjas: skulptūra". Joje pristatomi devynių šiuolaikinių menininkų kūriniai, kurių statusą ir vertę galima būtų iliustruoti kad ir Jake & Dinos Chapmanų pavarde. Prie tų ypatingųjų, o čia – muziejinių institucinių, kategorijos galima būtų priskirti ir Krokuvos šiuolaikinio meno muziejaus MOCAK ir "Łaźnia" šiuolaikinio meno centro ekspozicijas, kurią vynų degustatoriai galbūt apibūdintų kaip "netikėtų skonių ir poskonių rinkinį, naujas patirtis", pridėdami, kad paragavę šio vyno (pažiūrėjus ekspoziciją) jūs atrasite naujus matymo rakursus arba tiesiog prašviesės akyse, nors kūriniai tikrai nėra jaukūs ar švelnūs, tačiau nors kiek parodantys ne taip gerai žinomą Lenkijos meno problematiką.