Pasidalinkite ruošos darbus, dėl šventos ramybės išmekenkite padėkos žodį, nesitikėkite Kalėdų stebuklų, prie šventinio stalo nekalbėkite jautriomis temomis ir... įsijunkite televizorių. Tokie antistresiniai patarimai Kalėdoms nebestebina.

Kalėdų idilės priešas

Paradoksalu, tačiau Kūčios, Kalėdos – šventės, kurių bene labiausiai laukiame, – dažnam sukelia tik stresą, nuovargį, nusivylimą, konfliktus, o jų laukimas net įvardijamas kaip šventinė depresija. Dar gerokai prieš prasidedant kalėdinei karštligei pasipila patarimai, kaip tos šventinės depresijos išvengti ar bent stresą sumažinti, net rašomi švenčių diplomatijos vadovėliai.

Ar šventėje būtinai turi dalyvauti televizorius, kad šeimoje vyrautų taika, ramybė ir palaima?

Ne vienas kategoriškai užprotestuos, kad televizorius per Kalėdas, juolab per Kūčias – nepagarba ir tiesiog nuodėmė, juk tai – ramybę ir džiaugsmą nešanti šeimos šventė. Taip manantys yra teisūs – televizorius ir didžioji šeimos vakarienė su širdį glostančiomis maldomis žvakių šviesoje, jausmingomis giesmėmis, laimingomis šypsenomis, padėkomis vieni kitiems už buvimą kartu ir džiaugsmo ašaromis – visiškai nesuderinama.

Televizija išgelbėtoja

Jei šeima ištisus metus barėsi, Kūčių patiekalus ruošė ne su begaline meile, o keiksmų prieskoniu, tikėtina, kad ir susėdusi prie šventinio stalo tyliai kibirkščiuos. Tyla šįkart – ne itin gera byla, o šventumo šiuo atveju, matyt, įnešti tegali išgyvenančių Kalėdų idilę keikiamas televizorius.

O kad televizorius sumažina konfliktiškumą šeimose, įrodo įvairūs tyrimai.

Mama primygtinai verčia pasakoti, kur, kada, su kuo ir ką veikei, – mišios, melodramos, „Triumfo arka“ ar LNK žvaigždžių susapnuotos Kalėdos padės. Tėvas burnoja, kad vaikai retai aplanko, vaistai brangsta, kažkas jį ubagais paleisti nori, nes šviesos vonioje neišjungė, – pamalonini vakarą komedija „Keisti giminės“ ar drama „Kai apkabinsiu tave“. Sesuo krizena, kad neėstum, nes ir taip „pasitaisei“, – še tau „Šok su manimi“, kad ir pati gazele nesijaustumei. Virtuvės nepažįstantis vyras aiškina, kad maistas pagamintas neskaniai, – jungi mokslinės fantastikos komedijos „Kiaušingalviai“ kalbą.

Žmona komanduoja sėsti prie stalo ir žaibuojančiomis akimis stebi trupinių byrėjimą ant išsiurbto kilimo ar silkiuoto aliejaus tiškimą ant prabangios staltiesės, – įsiteiki romantišku filmu „Visados kaip pirmą kartą“.

Vaikai kaip velnių priėdę zuja po namus – čia ir gesintuvas su Hario Poterio nuotykiais ir animacinių filmų pliūpsniu.

Šventė ir ritualas

Stebint tokią šeimos šventinės vakarienės versiją, peršasi mintis, kad televizorius – gelbėjimosi šiaudas, išeitis tiems, kurie nemoka susikurti šventės, pajausti jos.
Tačiau, pasak psichoterapeuto Olego Lapino, toks teiginys būtų pernelyg griežtas.

"Televizorius sukuria apsauginį sluoksnį aplink skausmingus, nemalonius dalykus, nusivylimus, nes kai įbedi akis į televizorių, televizijos vyksmas tampa tavo vidiniu pasauliu. Patenki lyg į burbulą, kurio viduje vyksta šventė. Kiekvienam individui reikalingas toks jausmas.

Televizoriaus negalima vadinti problema, greičiau – pagalbine priemone. Ar ta pagalbinė priemonė visada atsiranda, kai yra problema? Nebūtinai. Ji gali būti naudojama tiesiog kaip tradicija, iš įpročio.

O kai jau yra konfliktų, televizoriaus, kaip ir kompiuterio, telefono reikšmė yra didesnė – jis barnius nugesina. Tačiau sakyti, kad žmogus, per šventes žiūrintis televizorių ar sėdantis prie kompiuterio, turi problemų, negalima„, – “TV dienai" sakė O.Lapinas.

Jis dėstė, kad televizorius gali būti naudojamas, kai vieni žmonės nemoka švęsti ir neturėdami ką veikti žiūri viską iš eilės, bet kitiems televizorius atrodo kaip šventės dalis, ritualas: vaišinamės, pažiūrime „Likimo ironiją“, viskas gražu ir šviesu.

Svarbiausia – šeimos vienybė

Geruoju švenčių su televizoriumi variantu O.Lapinas vadina diskusijas apie laidos turinį, šou vedėjų aprangą ar sąmojus, šalies ir pasaulio naujienas. „Tai – ženklas, kad šeimos nariai moka bendrauti, yra vieningi nepaisant jų trūkumų ir skirtumų. Gerai, kai vengdami temų, kurios gali sukelti barnius, renkasi kokią nors bendrą per televizorių, kai televizorių ne tik žiūri, bet ir aptaria, ką mato. Bet jei yra įprotis konfliktuoti, tai ir aptardami laidą susibars. Jei žmonės slepia savy neigiamas emocijas, tai žiūrėk nežiūrėjęs televizorių, jos vis tiek iškils“, – teigė psichoterapeutas.

O „TV diena“ savo skaitytojams linki Kalėdas sutikti apsuptiems mylimų žmonių, su ar be televizoriaus, pajausti džiaugsmą būti kartu, tegu ir nesutariant, kurį kanalą ar projektą žiūrėti. Juk širdies neskauda, kai vieną laidą keičia kita, o išėjus brangiems žmonėms imame apgailestauti, kad per mažai laiko praleidome kartu ir dar daug ko jiems nepasakėme.