Su tokiu slidžiu iššūkiu susiduria režisierius Žilvinas Vingelis spektaklyje „Alisa Veidrodžio karalystėje“. Kūrinys, paremtas dar XIX a. sukurtu Lewis Carrollio istorijos apie mergaitę Alisą tęsiniu, plėtoja fragmentuotą, epizodišką pasakojimą. Pagrindinė veikėja atsiduria istorijoje, kuri žiūrovui pateikia nedaug paaiškinimų. Tėra tik pagrindinė tema – šachmatų lenta ir veikėjai, kuriuos Alisa sutinka – vieni už kitus keistesni.
Režisierius išlieka pakankamai ištikimas originaliai literatūrinei medžiagai ir nesukuria Alisai aiškaus uždavinio. Veikėja patenka į fantasmagorišką Veidrodžio karalystės šachmatų pasaulį ir ten siekia tapti karaliene – be jokios gilesnės motyvacijos ir paaiškinimų, kodėl ji ten atsidūrė ar kodėl ji siekia tapti valdove. Čia ir prasideda absurdiškas pasakojimas.
Tačiau toks pasirinkimas vaikams sukuria nepatirtą iššūkį. Už manęs teatro salėje sėdėjęs berniukas vis kartojo mamai: „Aš nesuprantu“, o šiai neliko nieko kito, kaip mėginti paaiškinti, kas vyksta scenoje. Kadangi žiūrovas nežino, ką Alisa veikia Veidrodžio karalystėje, mamai tenka nelengvas uždavinys. Veikėjai deklamuoja iš L. Carroll kūrinio atpažįstamas, tačiau absurdiškas poemas, vysto nesuprantamus, kupinus paradoksų monologus.
Aktorių darbas grindžiamas fizine raiška, o tai retai sutinkama prieiga stanislavskiškoje Lietuvos teatro tradicijoje.
Vienoje iš pirmųjų scenų Alisa (aktorė Miglė Navasaitytė) perskaito eilėraštį, parašytą atvirkščia kalba. Jį išvertusi (perskaičiusi veidrodyje), mergaitė vis tiek lieka nieko nesupratusi, nes dalis eilėraštyje panaudotų žodžių – neegzistuoja. Ne kartą ir ne du kartu su veikėja bandome įveikti iškraipytų, nelogiškų žodžių kratinį. Tačiau artėjant spektaklio pabaigai pasidaro aiškiau: visko suprasti nebūtina, kartais svarbiau numoti ranka į absurdą ir šachmatų lenta keliauti pirmyn, susipažinti su kitais žaidėjais.
Įdomiausias ir meistriškiausiai įkūnytas personažas – kiaušinio formos vienišius Kliunkis Pliumpis (aktorius Andrius Gaučas). Jis deklamuoja nesuprantamą eilėraštį, tačiau sugeba perteikti komiško veikėjo charakterio niuansus ir jį psichologizuoti. Negana to, tuo pat metu atlieka ir Manto Stabačinsko sukurtos choreorgafijos judesius, kuriuos vainikuoja špagatas.
Tačiau tai nėra labiausiai stulbinantis spektaklio judesio elementas. Šis pastatymas – bene vienas pirmųjų atvejų Lietuvoje, kai bandoma sujungti profesionalaus teatro ir šiuolaikinio cirko disciplinas. Cirko menininkai Kęstas Matusevičius ir Aino Mäkipää transformuoja spektaklį į akrobatikos reginį. Tai labiausiai pasiteisina, kuomet spektaklio kulminacijoje M. Navasaitytė pranyksta ir jos vietą užima A. Mäkipää. Pasinaudojus didžiojoje scenoje sukonstruotu stulpu, atliekami įspūdingi triukai: žiūrovams užgniaužia kvapą stebint, kaip preciziškai kopiama, o vėliau atliekamas kontroliuojamas kritimas iš aukščio.
Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorių atliekami cirko elementai atrodo kiek labiau įmanomi, tad profesionalūs cirko artistai galėtų labiau išpildyti choreografinius ir akrobatinius elementus. Aktorių darbas grindžiamas fizine raiška, o tai retai sutinkama prieiga stanislavskiškoje Lietuvos teatro tradicijoje.
Kita vertus, Ž. Vingelis lietuviškame teatre yra pagarsėjęs kaip vizualių spektaklių, nepriklausomo vizualinių eksperimentų teatro „Kosmos Theatre“ kūrėjas. Šis kūrinys – ne išimtis. Kartu su scenografe ir kostiumų dailininke Renata Valčik režisierius kuria ryškių spalvų, geometrijos ir iliuzijų kupiną pasaulį. Jame (kaip ir istorijoje) pagrindinis elementas – šachmatų lenta ir jos figūros. Bene estetiškiausias kostiumas tenka Baltųjų Valdovei (aktorė Saulė Gotbergė), kuris vienu nepastebimu judesiu, virvučių ir kaukės pagalba, virsta Avies personažu. Taip pat nustebina tamsoje šviečianti, aiškiai lėlių teatru paremta Vienaragio ir Liūto kova.
Scenografija leidžia sumaniai žaisti su veikėjų proporcijomis, dydžiais. Apgaulės efektą papildo ir Tomo Stonio vaizdo projekcijos, be kurių, atrodo, neįmanoma apsieiti šiuolaikinėje scenoje. Tačiau čia jos ne trukdo, o žaidžia su žiūrovų suvokimu – veidrodžiuose tai pradangina, tai sugrąžina Alisą; ją padidina, kitus veikėjus – sumažina.
Paradoksalus ir iliuzijų kupinas Alisos pasaulis gali būti vizualiai ir konceptualiai įdomus net ir suaugusiajam. Jis praturtina įprastai realistiškesnio teatro patirtį, nepateikdamas paaiškinimų ar viršuždavinio; leidžia chaoso kupiname šiuolaikiniame gyvenime mokytis priimti beprasmybę ir su ja žaisti. Vis dėlto jaunesnio amžiaus žiūrovams šis pastatymas gali būti sunkiai suprantamas. Jauniausioji karta dabar pripratusi prie greitai „sukramtomo“ turinio, nereikalaujančio daug mąstyti, todėl juos gali ištikti tam tikra atmetimo reakcija.
Teatro kritikė Dovilė Zavedskaitė taikliai pastebėjo, kad spektaklį „Alisa Veidrodžio karalystėje“ palankiau gali vertinti tie, kuriems patinka siurrealizmas. Tai nėra spektaklis vaikams – veikiau iš tų, apie kuriuos sakoma „tinka ir vaikams“. Nors teatro salėje vaikų buvo tikrai daug, tėvams vertėtų pasiruošti aiškinti spektaklį arba bent kalbėtis apie jį po peržiūros. Menas, skatinantis komunikaciją ir vertinimą, keliantis įvairių emocijų, yra vertinga patirtis bet kokiai amžiaus grupei.
Naujausi komentarai