Akys, žvelgiančios anapusybėn

Kauniečiai menininkai Laima Oržekauskienė ir Vladas Oržekauskas, kurių duetas neseniai pristatytas Kauno galerijoje "Aukso pjūvis", skirtingomis dailės kalbomis prabyla apie žmogaus būtį, sapnus, kitą gyvenimo pusę.

Kita spalvos prasmė

Iš pirmo žvilgsnio skirtingos menininkų technikos tarsi turėtų sujungti žemę (tekstilę) ir dangų (grafiką), vis dėlto L.Oržekauskienė, ausdama audinį, žiūrovą taip pat pakylėja ir perduoda ne materialią audinio medžiagą, bet iš kūrinio sklindančią energiją ir kalbančią apie tą pačią energiją – esminę, kvestionuojančią laiką ir erdvę. "Totaliai viskas neapčiuopiama, totaliai nėra materijos, totaliai yra energija, gėris, grožis", – įsitikinusi pati menininkė.

Apie laiką L.Oržekauskienė kalba kiek kitaip nei skaitmeninės grafikos kūrėjas V.Oržekauskas. Jos draperijose užfiksuotas natūralus, ne romantizuotas, ne pagražintas senyvos moters kūnas (laikas) arba drobulės/paklodės (ciklas "Kai Jūs gulėjote ligos patale"). Atrodytų, kad visa tai – su buitimi dažnai siejama tekstilė, fiksuojamas laiko veikiamas kūnas arba liga, atsispaudusi paklodėje – žemiškieji dėmenys. Įvyksta paradoksas: talentingai pateikti būtent jie verčia apmąstyti kitą gyvenimo pusę, anapusybę, žmogaus dvasinį kūną. Juk kas, jei ne senėjimas, liga, mirties nuojauta, labiausiai priartina prie kitos gyvenimo pusės pažinimo?

Cikle "Draperija" dvigubu kryžiaus ženklu išausto kūno (audinio) raudona spalva simbolizuoja tragiškumą, mirtį – taip spalvos simbolį paaiškina L.Oržekauskienė, nors raudona spalva įprastai žymima aistra, šlovė.

Kita vertus, ar ne jos – tiesiausias kelias į mirtį ir jos tragiškumą? Tai supras kiekvienas, nors kartą pajutęs visa apimančią, totalią energiją, apie kurią ir kalba menininkė. Tiesą sakant, iš toli metus žvilgsnį į draperijas gali išryškėti ir kitokie, akių tinklainę aplenkiančios vaizduotės vaizdiniai.

Kito parodoje pristatyto kūrinio – ciklo "Kai Jūs gulėjote ligos patale" – pavadinimas neišvengiamai asocijuojasi su garsiuoju Williamo Faulknerio romanu "Kai aš gulėjau mirties patale", tačiau šįkart kalbama ne apie save, kas paprastai būdingiausia kalbėti menininkui, ne apie savo potyrius, emocijas, išgyvenimus.

Žvelgdami į ligos išaustus, išgulėtus, ornamentuotus raštus, klostes, matome ištisą pasaulį, galvojame ne apie menininkės patyrimus, kurie stebinčiajam artimi, suvokiami, o apie save, savo ligą, savo paklodę (drobulę), kurioje greičiausiai vingiai yra ryškesni nei mūsų delnuose.

Pažadinantis sapną

Skaitmeninės grafikos meistro V.Oržekausko kūriniuose žemės, laiko, erdvės ("ašarų pakalnės" atspindžių) apskritai nėra. Nors tai peizažai su medžiais, vandeniu ir rūku, tačiau svarbiausias dėmuo juose – migla.

"Viskas tėra rūkas ir vėjų vaikymasis" – mintis iš Ekleziasto knygos tarsi savaime ateina regint V.Oržekausko kūrinius, gaivinančius kasdienybės buities vėjyje numarintą žvilgsnį į kitą gyvenimo pusę.

Sapno realybė, realus kitos gyvenimo pusės įvaizdinimas, matymas to, kas nematoma, arba būties vaizdiniai leidžia šį menininką vadinti skaitmeninės grafikos Tarkovskiu. Daugelis V.Oržekausko kūrinių – tarsi filmo stop kadras, nuspaustas pauzės mygtukas, kurį atleidus vaizdas vystosi, plėtojasi tolesniais sielos labirintais, į kuriuos menininkas atvėrė duris, pažadino sapną.

V.Oržekausko kūrinius būtų galima vadinti erdvėmis, nes pakabinti ant sienos jie atveria kitą erdvę – įtrauktas žiūrovas joje apsigyvena (ima gyventi), tiksliau, žiūrovas, į ją įžengęs, sugeba joje būti: gyventi ir kitoje gyvenimo pusėje.

Darnus duetas

Šių menininkų duetas – itin darnus, grojantis skirtingais instrumentais, bet tokią pačią jautrią melodiją, kurią, akivaizdu, jiedu nuolat girdi, joje būna, ją apmąsto ir kalbasi: tarpusavyje, su mumis, su tuo, kuo gyvena.

"Man svarbu ne tai, kas vaizduojama, o tas žmogus, kuris yra šalia tekstilės", – pasidalija mintimis L.Oržekauskienė, beje, šiuo metu reziduojanti Paryžiuje.

"Tuo ji tarsi nori patikslinti, kad svarbu ne pavaizduoti konkretų objektą (pvz., pirmame cikle vaizduojama "tik" sugulėta drobulė ant gulto), o pajusti tarp kasdienybės buities įsiskverbiantį sakralumo krislą", – pastebi menotyrininkė Kristina Budrytė-Genevičė.

Pasak minėtos menotyrininkės, V.Oržekausko skaitmeninės grafikos naujų darbų bendra atmosfera yra miglą keliantys rūkai, žiūrėjimo ir įžiūrėjimo plotai, jų fantastiškos kompozicijos ir reljefiškos, vizijas sukeliančios zonos ir jų neaplenkiantys sūkuriai.

Galbūt dėl to menininkas, dar kartą peržvelgęs savo darbus, spontaniškai juos pavadino "Sfumato", t.y. migla, kurios įtaigos ir įspūdžio nevengė autoriaus labai mėgstamas Leonardo da Vinci. Nors šiuos darbus galime įvardyti paprastai – peizažais, jiems būtinas tolesnis paaiškinimas. Kaip sako pats menininkas, realaus pušyno peizažo "piešti neverta", užtenka "kad jis yra, jį reikia matyti".

Todėl šie skaitmeniniai atspaudai ant audinio yra ne visai peizažai, veikiau – žmogaus būsenos. "Mane domina, kas stovi už šydo, ką mes matome už majos..." – teigia ir drauge įvardija savo kūrinių matymo ašį V.Oržekauskas ir būtent ji bene geriausiai apjungia darnų dviejų menininkų duetą.