Naujausias I. Jonyno filmas „Siena“ nuo gruodžio 5-osios atkeliauja į šalies kino teatrus. Šešerių metų kino darbas pasakoja apie ornitologą, atsitiktinai įsivėlusį į kontrabandininkų tinklą. Pagrindinis filmo personažas Vilius priverstas stoti į akistatą su rizika, moraliniais pasirinkimais ir pačiu savimi.
Rinktis kelią „Sienoje“ turi ir aktoriaus L. Luotės personažas – Kurmis. Vienok Pamario krašte užaugęs vyras aklai eina pramintais keliais, nematydamas kitos išeities, galimybės ar tako į kitą pusę.
Filmo prodiuserė Rūta Adelė Jekentaitė teigia, kad vizualinė „Sienos“ kalba jungia etnografinį Pamario krašto paveldą, atšiaurią gamtą ir įtemptą filmo veiksmą.
Po filmo premjeros su klaipėdiečiu aktoriumi L. Luote kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.
– Laurynai, užsiminei, kad filmuojantis Rusnėje, netoli Lietuvos ir Rusijos sienos, jauteisi keistai. Ar tai buvo baimės jausmas?
– Baimės, priešiškumo... Nemalonus jausmas, kurį sunku įvardinti – jautiesi esantis priešas, nežinia dėl ko. Ir ten, už sienos, priešai.
– O viduje? Ar buvo sienų, kurias reikėjo peržengti?
– Filme yra prievartavimo scena. Sunki scena, reikėjo perlipti savo vidinius įsitikinimus, tačiau iš anksto nusprendžiau, kad kelio atgal nėra, neleidau sau nė akimirkos abejoti.
„Siena“ buvo mano pirmoji patirtis kino aikštelėje. Visiškai nauja patirtis, reikėjo gilintis ne tik į personažą, bet ir į kino kalbą, viskas man buvo nauja.
Mano personažas nėra blogas žmogus, tiesiog jam teko augti prastoje aplinkoje, jis eina tuo keliu, kurį išmynė mama. Atrodo, kad patekęs į pavojingą aplinką, jis neturi jokių galimybių išeiti iš užburto rato. Mėginimas peržengti sieną yra jo kerštas jaunai merginai.
– Kai tenka toks vaidmuo, turbūt neįmanoma kiekvieną kartą tapatintis su savo herojumi?
– Vis dėlto Kurmyje daug manęs. Nebūtinai jo poelgiuose, labiau – emocijose, santykiuose. Visa tai ateina iš manęs. Kurmis yra drąsus bailys – jis yra bailys, nedrįstantis prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą, ir ši savybė gimdo poelgius, kurie iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti drąsūs. Taip jį matau ir kartais galvoju, kad yra situacijų, kai jis už mane drąsesnis.
– Kurmis filme net neturi vardo. Ar tu kada turėjai pravardę?
– Mano pavardė Luotė, mokykloje mane vadino Luotėns, klasiokai iš mano pavardės sukūrė žemaitišką būdvardį, reiškiantį, kažkaip panašiai – išluotintas (juokiasi).
– Kokie keliai tave atvedė į aktorystę?
– Nuo dešimties lankiau teatro būrelį, labai patiko būti su kolektyvu, jaučiau, kad meno žmonės man artimi. 11 klasėje nusprendžiau rimtai pažiūrėti į savo vaidmenį būrelio spektaklyje, pasistengiau ir gavau pagrindinį vaidmenį. Pajutau: jei stengiuosi, jei noriu, tai ir galiu.
Kelias į aktorystę buvo ilgas, įstojau tik iš ketvirto karto. Pirmaisiais metais aš stojau pas Valentiną Masalskį, neįstojau. Po ketverių metų Valentinas ir vėl rinko kursą. Pamėginau vėl. Vėliau kurso vadovas man sakė, kad jam pasirodžiau kvailas. Ir ne tik jam, beje. Kai atsiduriu stresinėje situacijoje, noriu padaryti įspūdį, įsijungia vidinis klounas. Ir šiaip, aš knygų neskaičiau iki vienuoliktos ar dvyliktos klasės.
– Esi tarsi pasmerktas nusikaltėlių, bėdžių, vadinamųjų marozų vaidmenims. Kaip manai, ar vaidmenį dažnai lemia išvaizda? O gal reikia gero režisieriaus, kuris aktorių tiesiog pamatytų?
– Tiesą sakant, tas kaimietis, marozas ir esu aš. Aš taip užaugau, ir visai to nesigėdiju, man pačiam juokinga, kad esu toks kaimietis, nenoriu apsimesti tuo, kuo nesu. Teatre turiu visokių vaidmenų, esu už juos dėkingas, na, o kine... Kine dėkingas už bet kokį vaidmenį, kad išvis jį turiu. Tikiu, ateis laikas, kai įrodysiu, kad galiu vaidinti įvairius personažus.
Man atrodo, žiūrovui žymiai lengviau susitapatint su paprastu žmogumi, panašiu į jį patį. Mano siekiamybė – nesusireikšminti. Nuo pirmo kurso rinkdavausi kuo skirtingesnius vaidmenis, kad galėčiau išbandyti kuo daugiau kelių. Šiandien jau žinau, kad labiausiai veikia tai, ko mus mokė V. Masalskis: smuikas nesugros kontrabosui rašytos partijos, o jeigu ir bandys tai padaryti, bus smuikas, kuris bando būti kontrabosu. Tačiau scenoje kartais reikia būtent to.
– Kaip atsidūrei Klaipėdoje. Ar nebuvo noro likti Vilniuje, kur, rodos, galimybių vaidinti daugiau – ir teatre, ir kine?
– Taip susiklostė... Kai į aktorinį stojau paskutinį kartą, gyvenau Vilniuje. Tačiau sostinė nepatiko – per daug žmonių, o man reikia gamtos, erdvės, kur galiu pabūti vienas.
Klaipėdoje V. Masalskis yra sukūręs bendruomenę, joje vieni kitiems padedame. Sakykim, man sudėtinga situacija, neturiu pinigų, bet visada galiu tikėtis, kad gausiu galimybę užsidirbti. Ir iš vyresniųjų mes, jaunieji, jaučiame palaikymą. Valentinas visada šalia su patarimais, kai nebežinai, kaip gyventi šitą aktoriaus gyvenimą. Jei atvirai, nelabai tikiu, kad dar kur nors galiu rasti tiek daug draugų ir bendraminčių, kurie turi panašų teatro etikos ir estetikos supratimą.
– Pastaruoju metu atrodo, kad kultūrinis gyvenimas provincijoje stiprėja...
– O man atrodo, kad kultūrinio gyvenimo Klaipėdoje trūksta. Mėginimų puoselėti kultūrą tarsi ir yra, tik mažoka ją vertinančių. Manau, prisideda ir tai, kad apie 30 procentų Klaipėdos gyventojų – rusakalbiai, o mes vaidiname lietuviškai.
– Užsiminei, kad aktoriaus gyvenimas nėra lengvas, kartais tenka ieškoti, kaip uždirbti pinigų ne iš aktorystės. Kaip tau pavyksta?
– Dabar dažniau darau darbus, kurių nėra kam atlikti – patys spektakliams montuojame šviesas, kuriame ir statome dekoracijas, kartais patys ir scenografiją gaminame. Aš daugiausia padedu prie dekoracijų, man patinka konstruoti, dirbti su medžiu, namie ir baldų esu pasidaręs. Pastatyti ir išmontuoti dekoracijas yra ne tik galimybė papildomai užsidirbti, bet ir įsilieti į kolektyvą, tampi matomas, pradedi bendrauti.
Visokių papildomų darbų būna – kartais automobilį vairuoju, kartais renginį pravedu, poezijos paskaitau, pagroju. Gitara – mano hobis, nors mama vaikystėje sakydavo, kad neturiu klausos. Ta jos frazė man taip įstrigo, kad visą laiką norėjau įrodyti klausą turintis. Gitara groti pradėjau tikėdamasis, kad taip išmoksiu dainuoti. Vieną vasarą užsibrėžiau tikslą išgyventi vien grodamas gatvėje. Nepaprasta, labai išlaisvinanti patirtis, nors, neslėpsiu, pradžioje buvo baisu. Atrodė, esu neužtektinai geras, kad žmonės manęs klausytų. Vėliau supratau, kad žmonėms iš manęs reikėjo ne geros muzikos, o geros nuotaikos.
– Panašu, kad gerą nuotaiką tu kuri į socialinius tinklus paleisdamas savo juokingus filmukus?
– Virtinukai socialiniuose tinkluose yra klounada. Galimybę su ja susipažinti gavau Žilvino Beniušio „Romeo ir Džuljetoje“, pajutau, kad esu klounas iš prigimties. Virtinukai atėjo iš to paties jausmo, nesitikėjau, kad žmonėms bus sunku suprasti, jog juokauju. Man tai asocijuojasi su politika – kai žiūri ir nesupranti, kad tau meluoja, neįjungi kritinio mąstymo. Taip radosi meninis kampas, noras provokuoti, kad žmonės atsibustų. Apie tai kalba kai kurie mano video.
Mėgstu tyrinėti nepažįstamus laukus, ir jau kai neriu, tai negaliu po truputį, varau, kol nusibosta. Pradžioje, ypač per atostogas, buvo smagu žaisti, nieko kito ir neveikiau. Gaudavau dėmesio, galėjau realizuoti kūrybinę laisvę. Kai pradėjau repetuoti savo mono spektaklį, daug laiko praleisdavau vienas, ir, kai norėdavau pailsėti, rankose atsirasdavo telefonas. Supratau, kad tapau priklausomas nuo širdučių, skaičiukų, nebegalėjau repetuoti. Tada padėjau telefoną ir susikoncentravau į spektaklį. Video kuriu vis mažiau.
– Ar tau, gyvenančiam Klaipėdoje, svarbus jūros jausmas?
– Pas mus, Klaipėdoje, kitas oras, kitas vėjas. Egzistuoja tas kitoniškumo, pasididžiavimo jausmas, nors aš prie jūros einu tik tada, kai labai blogai jaučiuosi, nesusitvarkau su savimi. Vėjas ir jūra praskalauja galvą.
– Režisierius pasakojo, kad prieš filmavimą komandos nariai grūdinosi. Ar tu – taip pat?
– „Siena“ buvo mano pirmasis filmas. Ir dar toks režisierius! Dariau viską, ką Ignas sakė. Mėginau maudytis jūroje, bet būdavo labai šalta, labiausiai – dėl vėjo. Vėliau eidavome maudytis visi kartu, man patiko bendruomenės jausmas.
– Kokiuose dar filmuose po „Sienos“ tave pamatysime?
– Nusifilmavau Tado Vidmanto „Milijonieriaus jubiliejuje“, Tomo Vengrio „Barakudoje“, dar buvo keli trumpametražiai filmai, suvaidinau pas Elzę Vozbinaitę „Kai noksta obuoliai“. Žiūrėk, visai yra tų filmų (šypsosi). Tiesa, vaidmenys gana panašūs – pas Jonyną blogietis, pas Vidmantą – juokingas marozas, pas Vengrį – mafijozas, pas Elzę – kaimietis iš Turmanto. Ir tai, matyt, yra tai, kas esu.
Naujausi komentarai