Aktorius J. Budraitis mini 80-mečio jubiliejų

J. Budraitis gimė Žemaitijoje, kuri labai didžiuojasi savo kraštiečiu: pernai rudenį Kelmėje jam buvo įteiktas žemaičio pasas. Aktorius mokėsi Švėkšnos vidurinėje mokykloje, 1973 metais baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, nuo 1961 m. filmavosi kine. XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo mokytis aukštuosiuose kino režisūros kursuose Maskvoje, juos baigė 1981 metais.

Nuo 1965-ųjų, sukūręs vaidmenį Vytauto Žalakevičiaus kino dramoje „Niekas nenorėjo mirti“, J. Budraitis tapo vienu labiausiai žinomų Lietuvos kino aktorių – Lietuvos, Rusijos, Latvijos, Čekijos, Baltarusijos ir kt. šalių kino studijose sukurta per 100 vaidmenų. J. Budraičio darbai kine jo kūrybą leidžia įrašyti į platų kultūrinį kontekstą, tvirtina jo kaip kūrybingo menininko autoritetą tarptautiniu mastu.  

Teatrologės Daivos Šabasevičienės žodžiais, XX a. pabaigos Lietuvos aktorinės mokyklos atstovų kontekste J. Budraitis išsiskyrė intelektualumu ir kūrybingu požiūriu į dramaturginę spektaklio medžiagą, aktyviu bendradarbiavimu kuriant spektaklio prasmių lauką.

Kauno dramos teatre J. Budraitis sukūrė itin reikšmingų vaidmenų režisieriaus Jono Vaitkaus spektakliuose; intensyvus kūrybinis laikotarpis truko nuo 1979 iki 1989 metų. XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje susiformavo pastovus budraitiškas herojaus tipas. Jo pagrindas – prieštaringo, savęs nerealizavusio charakterio drama, sukelta išorės ir esmės netapatumo ar pačios esmės komponentų prieštaravimo. Tarp didžiausią kultūrinį rezonansą sukėlusių jo vaidmenų – Statytojas Solnesas, Šarūnas, Ričardas II tokių pačių pavadinimų pasaulinės dramaturgijos klasikos veikalų pastatymuose, Bostonas polifoniškame spektaklyje „Golgota“ pagal Čingizo Aitmatovo „Ešafotą“.

J. Budraitis taip pat yra vaidinęs Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Trys seserys“, Kristiano Smedso pastatytame „Vyšnių sodas“. Pastarąjį dešimtmetį Budraičio aktorinis gyvenimas buvo ypač intensyvus, jis vaidino daugelio talentingiausių Lietuvos režisierių spektakliuose – „Visuomenės prieše“ (rež. Jonas Vaitkus), „Bakchantėse“ (rež. Gintaras Varnas); monodramoje „Paskutinė Krepo juosta“ (rež. Oskaras Koršunovas) sukurtas vaidmuo – tarytum retrospektyvi aktoriaus kelionė praeitin. Pasak O. Koršunovo, šiame spektaklyje aktorius dėl savo ypatingo talento, subrandinto gyvenimo patirties, ir intelekto tampa egzistencinės beketiškos filosofijos simboliu.

D. Šabasevičienė pažymi, kad poetinis požiūris lydi visą J. Budraičio gyvenimą. Jis tyrinėja žmonių likimus, kurdamas savo personažus, kurie žvelgia į mus ne vien iš kino ar teatro kūrinių, bet ir iš fotografijų. Vaizduotė tapo pagrindiniu J. Budraičio kūrybos šaltiniu. Vienos ar kitos gyvenimo aplinkybės suformavo išskirtinę aktoriaus būtį. Intensyviai besikeičiančio laiko akivaizdoje sodrų, vaizdinių pritvinkusį gyvenimą pakeitė filosofiniai, žmogaus vienatvę įprasminantys klausimai. J. Budraitį visą gyvenimą domino vaizduotė, jos poetinis krūvis ir sąsajos su žmonių likimais.

„Vaidybiniame kine viskas suverta ant gyvos, dingstančios, besikeičiančios medžiagos gijų, o dramos teatre J. Budraitis sugebėjo tą medžiagą įveiksminti: „susirgdamas“ ir „mirdamas“ vaidmens sistemoje, jis kiekvienam spektakliui suteikė naujų slinkčių. Bėgdamas nuo bet kokių metafizinių aiškinimų, bandydamas realistiškai matyti pasaulį: „Čia nėra ką daryti, čia viskas parašyta“, – jis tuo pačiu ardė dramaturgijos audinius, priversdamas mus stebėti ne vien vaidmenų amplitudes, bet ir jį – žmogų. Todėl Budraitį galime drąsiai vadinti aktoriumi filosofu. Žmogaus vienatvės klausimas gyvenimo ir laiko tėkmės akivaizdoje kaip koks luitas užspaudė aktoriaus esatį. Intensyvus, analitinis aktoriaus mąstymo pobūdis, poetinė vaizduotė ir begalinis susikaupimas jo vaidmenis paženklino išskirtiniu meistriškumu“, – rašo teatrologė D. Šabasevičienė.

Jau nuo pat kūrybos pradžios J. Budraičiui meninė išraiška tapo svarbi kaip dvasinio gyvenimo atspindys. Dar kurdamas trumpametražius filmus „Atspindys“ pagal Ivano Bunino apsakymą „Kupriaus laimė“ (1978) ir „Paukščių miestas” pagal Jurijaus Olešos apsakymą „Meilė“ (1982), J. Budraitis rėmėsi vizijomis. Šie filmai tapo viso tolesnio menininko gyvenimo gairėmis. „Atspindys“ – tapybiškas, „nekalbus“ filmas, – jame veikia tik vaizdai ir garsai (namas, ruduo, vėjas). Už lango – „iš gamtos“ artėjanti moteris... dūžtantis veidrodis... kuprius (dailininkas Mindaugas Skudutis), šukėse ieškantis savo atspindžio. Šis tarkovskiškas pasaulis, lyg ir nieko nuostabaus, labai artimas J. Budraičio pasauliui. Antrame filme „Paukščių miestas“ – taip pat gamta, ruduo... Vyras baltu kostiumu laukia moters... Kino kamera paskui moterį „kyla“ į kalną... dialogas su vyru juodu kostiumu... Vėliau kamera „slenka“ siaura gatvele... Ir vėl gamta... Spalvų kontrastą išryškina raudoni šermukšniai... Atskiri kadrai – lyg atskiros tapybos drobės. Į atmintį įsirėžia šiurpūs paukščių balsai. Jų sklandymas danguje – tarsi simbolizuoja perspektyvos galią. Juoda spalva sakytum užbaigia paskutinius „drobės“ potėpius, sako teatrologė.

Pasak jos, vaidmenys-portretai, kuriuos J. Budraitis sukūrė įvairiuose spektakliuose, niekada nebuvo statiški. Nors visą gyvenimą pasižymėjo tam tikra ramybe, lėtumu, jo visi personažai paženklinti ypač jautriomis įkūnijamo žmogaus mimikos savybėmis, jo stotu, judesiais ir, svarbiausia, kalba. Jis sugebėjo išreikšti atrastus, apibendrintus charakterių pastebėjimus, gyvenime ne taip lengvai ir pagaunamus. Jis atkakliai ieškojo ne bendros tiesos, o akimirkos tiesos. Gal dėl to į jo gyvenimą taip ryškiai įsibrovė fotografija – dar ryškiau, nei teatre užfiksuota akimirka.

Pasveikino Lietuvos vadovai

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pasveikino teatro ir kino aktorių J. Budraitį 80-ojo jubiliejaus proga.

Pasak prezidento, apie išskirtinius J. Budraičio nuopelnus šaliai liudija jo darbai – vaidyba kine, įrašanti jo ir Lietuvos vardus į tarptautinį kultūrinį kontekstą, teatrinė kūryba, režisūra, tapyba, fotografavimo menas, diplomatija.

„Per įvairiapusę raišką atsiveria unikali Jūsų asmenybė – jos inteligencija ir intelektualumas. Visa, prie ko prisilietė Jūsų – mąstytojo ir pasaulio stebėtojo – talentas, įspaudė ryškų pėdsaką šalies kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime“, – rašoma šalies vadovo sveikinime.

Prezidentas J. Budraičiui palinkėjo kuo daugiau sveikatos ir stiprybės.

Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis taip pat pasveikino J. Budraitį.

„Jau ne vienai meno gerbėjų Lietuvoje kartai Jūsų vaidmenys kine ir teatre – įkvepiantis kūrybos pavyzdys, Jūsų aktoriniai darbai garsina mūsų šalį plačiai pasaulyje. Esate apdovanotas gausybe kitų talentų: pažįstame Jus kaip jautrų fotografą, įdomų režisierių, žymų bibliofilą ir lituanistikos puoselėtoją. Akivaizdu, kad Jūsų diplomatija gerokai padidino Lietuvos kultūros lauką ir žinomumą. Nuoširdžiai sveikinu Jus garbingos sukakties proga, linkiu stiprios sveikatos, ilgų ir kūrybinio džiaugsmo kupinų metų“, – sakoma premjero sveikinime.

Jubiliejaus proga kino ir teatro aktorių, kultūros diplomatą, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą J. Budraitį pasveikino kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas.

„Jūsų ilgametė kūrybinė veikla apima platų spektrą – ne tik aktorystę, kuri atnešė tarptautinį pripažinimą, bet ir režisūrą, fotografijos meną. Esate įžvalgus kasdienybės, kuriai suteikiate poetinio polėkio, stebėtojas. Svarbi Jūsų gyvenimo atkarpa – diplomatinė veikla Lietuvos kultūros labui. Ypatinga Jūsų bibliofilija ir dėmesys lituanistikai. Dėkoju Jums už intelektualią ir novatorišką aktorystę, išskirtinio meistriškumo vaidmenis, mūsų kultūros sklaidą ir daugeriopą Jūsų talento jėgą, kuria džiaugiasi ne viena karta“, – sakoma ministro M. Kvietkausko sveikinime.