Žvilgsnis: Robertas Keturakis – Garliavos krašto poetas

Literatūrologė Inga Stepukonienė monografijoje ,,Roberto Keturakio kūryba“ (2011 m.) pristato skaitytojams Garliavoje gimusį, užaugusį ir čia tebesilankantį poetą. Tai ne vien jo kūrybos analizė, tai plati krašto istorijos žinių panorama, kupina tėviškės meilės, gilaus apmąstymo mokslinė-švietėjiška knyga. Jau pirmieji jos puslapiai, nuotraukų gausa sužadina skaitytojo smalsumą.

,,Keturakių giminė šioje vietoje šaknis buvo įleidusi jau labai seniai: spėjama, jog gentainiai čionai atsikraustė dar po Žalgirio mūšio, kada Vytautas ėmė apgyvendinti tuščius dykros plotus“ (17 psl.), - taip pristatoma vietovė, kurioje vėliau buvo lemta poetui išvysti pasaulį. Nuo senovės ji vadinosi Sūduvos kraštu, kuris išsiskyręs didžiuliais miškais. Tik vėliau, daug vėliau rados sodybos, kaimai, gyvenamosios vietovės.

Verti Stepukonienės knygos puslapius ir tarsi vaikštai po muziejų, apgaubtą Garliavos dangumi. Štai: Grabaviniai, Maišiniai - senieji kaimai. Jonučių kaimas, jame - baltiškos sodybos, statytos ir kurtos tuo stiliumi. Knygoje rasime dešimtis tautos šviesuolių pavardžių, čia gyvenusių, dirbusių, apsilankiusių poeto giminės Keturakynėje (K. Aglinskas, J. Andziulaitis-Kalnėnas, J. Sakalauskas-Vanagėlis, J. Mačys-Kėkštas, J. Šliūpas, J. Basanavičius). Plėtodama Garliavos istorinį kontekstą, autorė įterpia pasakojimą apie dvarininką Juozapą Godlevskį, pastačiusį čia mūrinę bažnyčią (1809 m.), o vėliau – kirchę liuteronams, žydams - sinagogą. Tuo gal norėta akcentuoti, jog skirtingų religinių pažiūrų žmonės, lietuviai ir kitataučiai nuo amžių darniai sugyveno.

Poeto R. Keturakio monografija autorės rašyta dviem aspektais: tai plati paties kūrėjo laikotarpio istorija ir atskirų kūrybos leidinių teminė analizė. Toks pasakojimo ir analizės stilius išlaikomas iki knygos pabaigos. Nemaža dėmesio I. Stepukonienė skiria poetui, dar jaunystėje pasirinkusiam žurnalisto kelią, apžvelgia prasmingą ir itin kūrybišką jo darbą garsiojo literatūrinio žurnalo ,,Nemunas“ redakcijoje.

,,Žurnalo uždavinys – kelti humanistinę kultūrą, neužmirštant didžiųjų pasaulio minties reikalų“ (54 psl), - teigia autorė, apžvelgdama tuomentinio leidinio idėjinius orientyrus. Poetui žurnalistinė veikla suteikė galimybę bendrauti su Kauno inteligentija, plačiau pažinti to meto ekonominį, kultūrinį, na ir žinoma, politinį gyvenimą. ,,Dirbti ,,Nemune“ buvo įdomu, rašęs labai daug“. ,,Nemunas“ buvo kūrybinių jėgų santalka“ (53 psl).

Knygos autorė plačiai ir itin akylai peržvelgė poeto kūrybinį kraitį, o jis – kaip darbščios ir talentingos nuotakos: tai eilėraščiai, poemos, apybraižų ir prozos knygos. Pati autorė gimusi, augusi ir dabar tebegyvenanti Jonučiuose, nuo mažų dienų pažinojusi poetą iš Keturakynės, su dideliu atidumu skaitė ir analizavo jo kūrybą dar mokyklos ir studijų metais.  O vėliau daugybė pastebėjimų vaizdingai sugulė į didžiulės monografijos puslapius – kad išsamiai mums atskleistų vieno garsiausių Kauno poetų – Roberto Keturakio kūrybą. Atskirose knygos dalyse aptariami poeto eilėraščių rinkiniai:  ,,Saulėtekis kely“ (1961), ,,Balti sparnai“ (1965), ,,Saulabroliai“ (1969), ,,Atspindžiai“ (1974), ,,Vėluojančiųjų gatvė“ (1977) ir baigiant naujausia poema ,,Jotvingiai“ (2011). Autorė pabrėžia poeto meninio pasaulio unikalumo bruožus – gilios minties, dvasinės individo sutelkties dominantę, pasireiškiančią subtilia kultūrinių bei istorinių aliuzijų ir įvaizdžių pyne. Kiekviename poeto eilėraštyje pastebimas ne tiek pirminio jausmo, kiek poetinės vaizduotės, filosofinio svarstymo, egzistencinių kolizijų dominavimas, ypatingas dėmesys tam tikram gyvenimo niuansui, detalei, netikėto pajautimo svarba – eilėraščiuose akivaizdus nepaprastas kūrėjo būties pastabumas.

R. Keturakis  pristatomas kaip atnaujinantis ir reabilituojantis XX a. antrosios pusės lietuvių literatūroje intymiosios lyrikos kryptį šalia etnocentrinės, mitopoetinės poezijos linijos. Tai poetas, siekiantis reflektuojančiojo lyrizmo, dar sovietmečiu bandęs sugrąžinti tiesą, jog poezijai svarbus gilusis žmogaus jausmų ir išgyvenimų pasaulis, bandęs įgarsinti tyliąją žmogaus kalbą, lyriškai atverti atminties, tiesos, meilės ir ištikimybės temas. R. Keturakio eilėraščio eilutės ,,Eikime veidu į saulę. / Visą laiką veidu į saulę. / Iki mūsų saulėlydžio“ (,,Veidu į saulę“) pasirenkamas kaip pamatinis visos poeto individualiosios būties ir dvasinių orientacijų apibendrinimas.

Turtingą monografijos klodą sudaro vaizdus I. Stepukonienės pasakojimas apie ypatingą R. Keturakio santykį su Kaunu: poetas, anot autorės, visuomet buvęs Kauno žmogum, negalėjęs be svarbiausių savo geografinių miesto centrų – Laisvės alėjos, Santakos, senosios miesto pilies, Vilniaus gatvės, Žaliakalnio, Ąžuolyno, Pažaislio vienuolyno ansamblio. Tai buvusi didžioji jo kūrybinių inspiracijų teritorija.

Be to, jis visuomet buvęs ir didžiausias miesto kultūrinio gyvenimo organizatorius, aktyviai dalyvavęs Gyvojo žodžio almanache ,,Ąžuolynas“, rengęs įvairius kultūrinius vakarus, kurių dalyviais teko būti Bernardui Brazdžioniui, Rūtai Staliliūnaitei, Algimantui Masiuliui, Kęstučiui Geniui, Giedriui Kuprevičiui. Kaune dar jaunas poetas atradęs Čiurlionį ir Aistį, Brazdžionio, J. Grušo asmenybę ir kūrybą, vėliau tapęs Santvaro brolijos, kurią sudarė Rūta Staliliūnaitė, Egidijus Stancikas, Daina Kazlauskienė, nariu. Poetas visuomet bendravo ir tebebendrauja su didžiosiomis Kauno asmenybėmis. Kaip pabrėžia autorė – jis visuomet atviras ne tik garsiems, bet ir paprastiems žmonėms, siekiantis paduoti pagalbos ranką. Tai – bene ryškiausias poeto asmenybės bruožas.

I. Stepukonienės monografija - įspūdingas ir didžiulis darbas apie R. Keturakio asmenybę ir kūrybos pasaulį.