Tavo krantas: paskutinieji užrašai

ir buvo tas raištis, oranžinis, ne, geltonas, ne, ryškesnis nei geltonas, gal vis dėlto beveik oranžinis, kuriuo prieš atnešdami perrišo popieriaus lapus, didelę krūvą popieriaus lapų, tokią didelę, kad prireikė dviejų žmonių jai atnešti į kambarį, dviejų žmonių, visiškai nepažįstamų, o jų veidai tokie, kad niekad nebūčiau įsileidęs, jei ne tie lapai, pažinau juos iš karto, vos metęs žvilgsnį, taip, negalėjau apsirikti, be to, dar buvo sunkus vaškinis antspaudas, liudijantis, kad mazgas niekada neatrištas, tu jį matei, tu jį matei įteikiantį šiuos popierius dar prieš raištį, dar prieš antspaudą, matei, bet pamiršai, pasistengei pamiršti, taip, būtent tai ir privalėjau pasakyti, bet neišdrįsau, ką gi, nieko nebepakeisi, užtenka žinoti, kad tu matei, kada nors vėl taps svarbu, tai mano proga ir jos sulauksiu, o kai įneša popieriaus lapus, visuomet skamba Una furtiva lagrima ir visada dainuoja Caruso, traškantis 1904-ųjų įrašas, be orkestro, akompanuoja fortepijonas, įrašas bent puse minutės ilgesnis už bet kurį kitą mano turimą, gal tai irgi liudiją tą gyvenimo greitėjimą, apie kurį visi kalba, nežinau, galbūt, bet tai nesvarbu,
– Labas... taip taip, klausyk, skambinu su reikalu... ką?.. sakau, skambinu su reikalu. Taip, norėjau paklausti, gal prisimeni, ar užsukau dujas išeidama... taip, žinau, kad visada užsuku, bet šįkart tiesiog neprisimenu, neprisimenu to, kaip užsukau, tad negaliu būti tikra, supranti?.. Na taip, aš suprantu, kad tai kvaila, kad tai tau kvaila, tau viskas kvaila... taip taip, kvaila, nagi, pasakyk nors vieną dalyką, kuris tau neatrodo kvailas, bent vieną, susijusį su manimi... aš nešaukiu, patikėk manimi, aš nešaukiu. Jei šaukčiau, visa ši aikštė skambėtų kaip... ne, patikėk, ji dar neskamba... gerai gerai iki.
svarbu tik keturi ilgi mėnesiai, keturi ilgi mėnesiai, kurių pripildyti tie popieriaus lapai, šimtai popieriaus lapų, tokie ilgi, kad visus reikėjo aprašyti, nepamirštant nė vienos akimirkos, aprašant net ir rašymą, o rašymą papildant piešiniais, grubiais ir paskubom apmestais, kuomet sekundės slinko lėtai kaip Caruso įrašas, kuomet žmonės ateidavo ir praeidavo, tačiau nepasilikdavo, kuomet svarbiausia savybė neabejotinai buvo nutylėti, nutylėti, kad tau nepatinka, kad tau nemalonu ir
Jis ramiai apsidairys prieš žengdamas grįston gatvėn. Žengs lėtai ir išdidžiai, puikiai suvokdamas savo vertę. Nieko nesutikęs nukaukšės kulnais iki artimiausio skersgatvio ir pasuks į dešinę. Vis taip pat oriai. Ir užtikrintai – nė karto nesudvejos dėl krypties.
kad galbūt tiesiog norėtum grįžti, grįžti iš kur atvykęs, tačiau tai neįmanoma, tad tiesiog ištiesi ranką ir prisistatai, išsikrauni daiktus ir gyveni, sakai, labai malonu su savimi susipažinti, jam arba jai taip pat labai malonu ir viskas tuo pasakyta, svarbiausioji pokalbio dalis baigiasi,
– Žiūrėk, kas čia?
– Ša, negražu pirštu rodyti į kitus žmones.
– Taip, bet kas čia?
– Nežinau, vyras, kažkoks vyras ir tiek, aišku, keista, kad sėdi sau tiesiai ant grindinio, yra juk suoliukų aplink, bet sėdi čia, neatrodo, kad prašytų išmaldos, galbūt prisėdo ramiai pagalvoti, o gal tiesiog pavargo...
dar galima šį bei tą sugalvoti, bet jau būtų dirbtina, tad pakaks, palikime tai kiekvieno sąžinei, dažniausiai nešvariai, kaip ir tie popieriaus lapai, dažniausiai išmarginti riebaluotais pirštais, padažo, kavos, šokolado dėmėmis, visomis tomis paprastomis priemonėmis, kuriomis pažymime kasdienio naudojimo daiktus, keli lapai šiek tiek pablukę, matyt, buvo neapdairiai ilgesniam laikui palikti saulėje, gal kur ant palangės ar ant stalo krašto, gal greičiau ant palangės, nes stalas nedidelis, tad jo visas paviršius paprastai išnaudojamas, ten pat rašoma, valgoma, kartais ir miegama, dar skaitoma, jei neskaitoma gulint lovoje, juk lovoje patogiau,
Eis tiesiai vis ta pačia gatve, pamažu paliks senamiestį, nekreips dėmesio į vienišus ankstyvo ryto praeivius, net nepasukdamas galvos, neatsiprašys vieną jų užkliudęs, tik toliau skubės nosies tiesumu iki nežinia kelinto skersgatvio.
– Ką nors pirkai knygyne?
– Ne, buvau tik apsižvalgyti, tiesą sakant, ieškau vienos knygos, žinai, iš tų kaip tapti turtingu, apskritai netikiu tokiais dalykais, bet šitą rekomendavo ir noriu paskaityti, galbūt tikrai veikia... ką manai?
– Nežinau, dar nė vienos jų nebandžiau, bet sako, kad tikrai veiksmingos, tikriausiai ir aš kada nors vieną nusipirksiu, bet jų tiek daug dabar, net neįsivaizduoju, kurią rinktis.
Tame nebežinia kelintame skersgatvyje pasuks kairėn. Staiga ir netikėtai, idealiai stačiu kampu, tačiau nemažindamas ėjimo tempo.
patogiau skaityti, bet ne rašyti, o ir šiaip rašyti sėdint prie stalo, tvarkingai pasidėjus popieriaus lapą yra kažkaip solidžiau, sukelia mažiau klausimų stebintiesiems, o stebinčiųjų atsiranda visuomet, nuo jų išsivaduoti neįmanoma: kambaryje, kavinėje, parke – visur jų pilna, na, nebūtinai pilna, kartais tepasitaiko tik vienas kitas, bet ir jų užtenka, ir vieno užtenka, tu pakeli akis, o jis taip paprastai, visai kasdieniškai nusišypso, esą viskas tvarkoje, nereikia į jį kreipti jokio dėmesio, bet kaip nekreipsi, kaip gi nekreipsi,
– Tai susitiksime po savaitės, tiesa?
– Žinoma.
– Vėl čia?
– Savaime suprantama.
– Lauksiu.
– Aš taip pat.
jei privalai stebėti kiekvieną savo žingsnį, kiekvieną veiksmą, galvos pasukimą, veido išraišką, privalai nesukelti įtarimo, painu, tikrai labai painu, bet labiausiai
Praeivių daugės ir daugės, ankstyviausiesiems pradedant skubėti į darbą.
ramybės neduoda klausimas, ar tai nėra tik rašymas į tuštumą, ar atsiras kas nors, skaitysiąs, įsiminsiąs, susimąstysiąs, nors galbūt viso to prašyti yra per daug, reikia kukliai nuleisti galvą ir, nurijus norą garsiai šūktelėti, pradėti naują sakinį, aprašyti tą norą, aprašyti poreikį aprašyti norą, palikti paminklą, palikti ženklą ir taip jausti, kad laikas prabėgo ne veltui, kad praleistas prasmingai, kad galima save pasveikinti, išties, kaip sunku yra neleisti laikui pražūti, turi įprasti mažai miegoti, greitai gaminti maistą ir paskubomis valgyti, sumažinti laiko sąnaudas tiek, kad galėtum drąsiai teigti, jog padarei, ką galėjai, visą kitą laiką skirti darbui, vadinasi, rašymui kaip darbui, skaitymui kaip darbui ir panašiai, žinoma, kartais būtina išeiti pasivaikščioti, tarkime, į parką, tačiau ne per ilgai, kad nenukentėtų prasmingi užsiėmimai, pasivaikščiojimą kartais galima pakeisti ir, tarkime, puodeliu kavos su šokoladu, juk esmė ta pati – šiek tiek pailsėti ir tada vėl kibti į gyvenimą, gyventi toliau, mesti pirštinę, vėl naują, kasdien vėl naują,
– Ei! Ateik čia! Nufotografuok mane prie rotušės bokšto!
– Argi nematai, kad negaliu...
– Krepšį padėk ant grindinio, o bandelę įsikąsk.
– Gerai jau gerai. Palauk.
Daugės ir tų atsitiktinių susidūrimų, kuomet net neatsiprašoma, neatsigręžiama, tik nuskubama toliau. Bet jis eis nepasiduodamas visuotinei skubai, tiesa, ir anaiptol ne vėžlio žingsniu, vis tuo pačiu nesutrikdomu tempu irdamasis prieš žmonių srovę, o gatvės gale jau ims ryškėti kalno kontūrai.
– Gal užsukime puodeliui kavos? Visą dieną negaliu susikaupti, jei neišgeriu bent vieno iki vidurdienio.
– Gerai, galime. Čia?
– Galime ir čia. Nors yra viena vieta, kuri man labiau patinka.
– Tuomet eime ten. Man iš tikrųjų nėra jokio skirtumo.
o laikas, tarsi tyčiodamasis, teka tai lėčiau, tai greičiau, nebegali nuspėti jo sumanymų, nebegali tvirtai pasakysi, jog suspėsi atlikti tą ar aną, nebegali kartu ir tvirtai teigti, kad pajėgsi užpildyti dieną, tai jau košmaras, tai visiškas košmaras, iškeiskite greičiau iš jo, aš nejuokauju, tikrai, išleiskite, nebejuokinga, bet jie tik stebi, stebi ir nieko daugiau, norisi kibti jiems į atlapus, bet, kita vertus, ne, geriau dar kartą giliai įkvėpti ir toliau sėdėti čia lyg niekur nieko, netgi galbūt mandagiai šypsotis, taip, pageidautina mandagiai šypsotis, šypsotis ir toliau tęsti darbą, nes jie tik laukia, kol tu paslysi,
Kalnas vis artės, išsivaduos iš pilkšvos miglos. Kelias dabar ims pamažu kilti virš gyvenamųjų rajonų, vėl ištuštėjęs.
– Ar neprieštarausi, jei šiandien užsuksiu?
– Ne, jokiu būdu. Visada prašom.
– Tuomet pasirodysiu... nežinau, kada, galbūt pirmiausia paskambinsiu ir įspėsiu.
– Puiku.
– Labai gerai. Pasistengsiu iš anksto pasiruošti, kad ilgai netrukdyčiau.
tada pririš tuo pačiu geltonu kaspinu, prie medžio ar žibinto, popieriaus lapai pasklis aplinkui, sudėliodami šypseną tarsi iš reklamos, tau sakys, susirink juos, ir juoksis, nes
Štai ir viršūnė. Kalnas aukštesnis nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Bet jį įveikus bus galima matyti, kaip kyla vanduo upėje, kyla užtikrintai ir tolygiai kaip ir tie žingsniai. Išsilies iš krantinių, ims tekėti gatvėmis, pasieks namų stogus ir galiausiai tik kalno viršūnė teliks. Ir galbūt prie kalno viršūnės balandis atves laivą, kad jį, ten užmigusį tarsi kūdikį, paimtų.


Šiame straipsnyje: tavokrantas(santaka)Santaka

NAUJAUSI KOMENTARAI

nepatiko

nepatiko portretas
kažkoks briedas

Sparva

Sparva portretas
Žolės padauginus dar ir ne taip parašoma...
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

Daugiau straipsnių