Tapyba – kaip spalvų ir formų begalybė

V.Povilaitis – Lietuvos dailininkas modernistas, garsus ne tik kaip molbertinės tapybos virtuozas, bet ir sieninės tapybos, pano, vitražo, mozaikos menininkas. Pusšimtį metų (nuo 1954-ųjų iki 2004-ųjų) kurti jo darbai atspindi ištisą modernistinę lietuvių tapybos epochą.

Originalus – ir vienišas

XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje mene dominavo primesto socrealizmo pseudokanonai, ir naujos kūrybos gūsiai sunkiai skynėsi kelius į parodų sales, bet labai domino meno visuomenę. V.Povilaitis anksti pagarsėjo kaip abstrakcijų tapytojas.

Per ilgą kūrybinį gyvenimą išbandęs ne vieną meninį stilių, jis anksti pradėjo mąstyti apie abstrakcijos galimybes ir įvairovę (pirmieji darbai – 1958 m.). Jo tapybai apskritai būdingas dinamizmas, stipri braižo kaita. Abstrakčioji tapyba taip pat kito – nuo apibendrinto peizažo iki bedaiktės kompozicijos, pripildytos raiškių spalvų ir ritmiškų dėmių.

Dailininkas atrado impulsyvaus, emocingo abstrahavimo kelią, dažnai komponavo lietuvių koloristikai ir plastinės formos sampratai tolimus spalvos ir formos derinius, dar šeštojo dešimtmečio pabaigoje buvo ryžtingai nutolęs nuo oficialiosios meninės septintojo–devintojo dešimtmečių tapybos paradigmos. Šiandien jis vertinamas kaip nepaprastai originalus ir gana vienišas tapytojas.

Dekoravo interjerus

Galima manyti, kad priėmimas į dailininkų sąjungą (1957 m.) ir studijos suteikimas (1958 m.) yra pirmieji V.Povilaičio sėkmės ir pripažinimo ženklai.

Jis garsėjo ir kaip dekoratyvinės tapybos, pano, vitražų meistras. V.Povilaičio sąlytis su dekoratyvine tapyba ant sienų prasidėjo vienu didžiausių užsakymų Vilniuje – „Neringos“ kavinės (arch. Vytautas ir Algirdas Nasvyčiai, 1959 m.) kompozicija „Neringa ir Naglis“. Šią kompoziciją sukūrė bendraautoriai – Vladas Jankauskas ir V.Povilaitis. Jie buvo bendrakursiai, kaimynai, gerai pažinojo vienas kitą, nors temperamentai nesutapo. Ši kompozicija ant sienos išgarsino abu.

Po šio sėkmingo kauniečių dailininkų meninio bandymo visuomeniniuose Lietuvos interjeruose pradėta aktyviau taikyti dekoratyvinę tapybą ant sienų ir vitražus. V.Povilaitis, artimai bendradarbiaudamas su architektais, sukūrė ir realizavo ne vieną užsakymą Kaune ir visoje Lietuvoje.

Žaidimai su cenzūra

Jau nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos dirbtuvėje jis kūrė ir molbertinę abstrakčiąją tapybą. Abstrakcijos dažniausiai būdavo dovanojamos artimiesiems, nes tokius darbus kurti ir viešai rodyti tuo metu buvo gana pavojinga.

Sovietų Sąjungoje į abstraktųjį meną buvo žvelgiama priešiškai. Vyraujant socialistinio realizmo doktrinai, abstrakcija buvo nepageidaujama, netgi draudžiama. Vis dėlto lietuvių dailininkus pasiekdavo žinios apie lenkų, čekų, vengrų avangardinį meną ir kai kurie jų, ypač lankęsi pleneruose socialistinėse šalyse, pavartę tų šalių meno žurnalų, taip pat bandydavo neatsilikti nuo bendrų pasaulinių meno tendencijų. Bet sovietinėje Lietuvoje vien pabandę tapyti abstrakčiai ir neideologiškai dailininkai galėjo sugadinti karjerą.

Net žinodamas tai V.Povilaitis kartą, maždaug apie 1962 m., sumanė abstrakčiuosius tapybos darbus eksponuoti. Ši paroda nebuvo dokumentuota, faktas žinomas tik iš amžininkų prisiminimų.

V.Povilaitis šią parodą pavadino „Projektas tekstilės audiniams/gobelenams“. Parinkęs tokį taikomajai dailei tinkantį pavadinimą, anot asmenų, mačiusių tą parodą, V.Povilaitis tarsi apgavo cenzūrą – niekas nedrįso piktintis ar nukabinti darbus. Pasak tapytojo Alfonso Vilpišausko, visi žinojo, kas tai yra, bet tylėjo.

Pripažintas kaip peizažistas

1962 m. kūrybos dešimtmetį V.Povilaitis pažymėjo didžiulėmis parodomis Kaune ir Vilniuje. Jose meno gerbėjai artimiau susipažino su jaunu (jam buvo 36 metai), perspektyviu ir jau daug nuveikusiu dailininku.

Po šios sėkmingos parodos Kaune ir Vilniuje V.Povilaitis įsitvirtino lietuvių dailėje ir kaip tapytojas, ir kaip interjerų, tapybos ant sienų meistras. Kauno ir Vilniaus dailininkų bendruomenė jį vertino kaip rimtą tapytoją. Kauno tapytojų parodų recenzentai nuolat aptardavo V.Povilaičio kūrybą laikraščių puslapiuose. Kartais ji tik kukliai paminima, o kartais jo darbai aptariami kaip geriausiai pavykę.

Jau septintajame dešimtmetyje jis buvo oficialiai tituluojamas peizažistu. Šis priskyrimas tapytoją šiek tiek įrėmino, tarsi varžė jo, kaip tapytojo, galimybes. Toks pripažinimas lėmė, kad su V.Povilaičio laisvesnės tapybos bandymais nebuvo taikstomasi. Kaip ir daugelis kitų kūrybingų menininkų, meno tarybų jis buvo kritikuojamas pagal vadinamojo teminio paveikslo, tai yra pagal socrealistinio meno, kanonus.

Garsioji „juodoji linija“

Dailės ideologams užkliuvo V.Povilaičio modernioji „juoda linija“. Dar 1964 m. menotyrininkas Vilius Uloza piktinosi storo kontūro populiarumu. Dėl to kaltino V.Povilaitį, tačiau kritikas nenuneigė jo sumanymo naujoviškumo ir reikšmės: „(...) stipriai akcentuojamas tamsus kontūras, plokštumų ritmas, grafiškai užaštrinta forma. Ši „mada“ pastaruoju metu tiek paplito, kad verčia pagalvoti, ar tai koks naujas atradimas tapyboje. Be abejo, juodas kontūras, paryškinantis formas, kartais gali būti naudojamas, jeigu to reikalauja kūrinio idėja. Tačiau besaikis mėgavimasis juo, ieškant tariamai modernaus tapybos charakterio, nėra pateisinamas. (...) Kažkada V.Povilaitis, matyt, sekdamas prancūzų tapytojų pavyzdžiu, savo peizažuose panaudojo tamsią liniją. Greitai juo pasekė kiti mūsų tapytojai, ir ta grafinė priemonė taip paplito, kad paveikslai savo braižu tapo panašūs vienas į kitą, ir darosi net sunku atskirti jų autorius.“

Iš tiesų V.Povilaičio „juoda linija“ tapo madingu akcentu kitų dailininkų kūryboje, buvo kūrybiškai naudojama, transformuojama.

Išnykusios abstrakcijos

V.Povilaičio kolegos ir kritikai nuo ideologiškų temų atitrūkusią jo tapybą, išskirtinai įdomius spalvinius koloristinius derinius kartais draugiškai, bet ir šiek tiek menkindami, pavadindavo kilimais.

Artumas vadinamajam kilimui jo darbuose buvo susijęs su dailininko technika. V.Povilaitis naują dažų sluoksnį tepdavo ant seno, sluoksnį po sluoksnio, vieną ant kito daugybę kartų. Kilimas jo tapyboje gali būti suprantamas ir kaip savotiškas natūralistiškai vaizduojamos tikrovės uždangalas, slepiantis daugiau metaforos, daugiau įvairovės galimybių, daugiau paslapties.

Šis pomėgis turėjo neišeiti už dailininko dirbtuvių sienų. Būdamas produktyvus ir gerbiamas, jis turėjo ir oficialių užsakymų. Tuos realistine maniera atliktus darbus greitai nupirkdavo valstybiniai muziejai ir šiandien jie yra išlikę.

Deja, abstrakčioji jo tapyba sulaukė kitokio likimo. Kai kurias abstrakcijas nupirko privatūs meno kolekcininkai. Dailininkas ilgai nelaikydavo senų darbų – pertapydavo naujai. Nors pirmąją abstrakciją saugojo ilgai, tačiau ir jos jau nėra. Taip oficialioji meno politika iškreipė tikrąjį menininko įvaizdį, kurį šiandien tik iš dalies rekonstruojame.

Paskutinis posūkis

Dar nematytas emocijų proveržis matomas vėlyvuosiuose dailininko kūriniuose, tapytuose XX a. paskutiniajame dešimtmetyje, pirmaisiais nepriklausomybės atgavimo metais (1991–1994 m.).

Dailininkas stipriai jaudindamasis išgyveno nepriklausomybės sugrąžinimą, Lietuvos atgimimo laikotarpį. Dailininkas ėmė tapyti ypač plačiais potėpiais, kartais nemaišydamas spalvų, viena stambia linija lyg kokia juosta tvėrė figūrų kontūrus ir siluetus. Kartais tokiais makropotėpiais nubrėždavo abstraktų ženklą, asociatyviai panašų į peizažą, miško ar pievos fragmentą.

Maždaug 1997–2004 m. dailininkas mėgo ornamentinius motyvus ir keistas figūrines kompozicijas. Kompozicijose gausu ne tik figūrų ir jas charakterizuojančių specialiai apibrauktų detalių (akys, nosis, plaukų sruogos, ragai, lūpos), bet ir spalvų margumyno. Nebėra griežtų juodų povilaitiškų linijų, ornamento zonose atsiranda ekspresyviai tapybai neįprastų tiesių, lyg liniuote nubrėžtų baltų atkarpų.

Atrodo, dailininkas nori daug ką išbandyti, gręžiasi į primityvizmą ir tapo keistus pavidalus su baisiomis išdažytomis kaukėmis, lipte lipančius vienas ant kito, viską (nuo dūmų iki žemės ar gėlių) vaizduoja neperregimai ir naudoja akį rėžiančius spalvų derinius.

Šita dažų, spalvų ir formų gausa paveiksle daug pasako, bet ir daug nutyli. Neperregimos tampa ne tik parinktos spalvos, bet ir iš jų sudėlioti simboliai, bendras kompozicijos naratyvas. Vienas paskutiniųjų dailininko kūrinių – stambios rausvų, gelsvų atspalvių gėlės („Be pavadinimo. (Ko toks surūgęs?)“, 2004 m.).