Š.Bartas: žiūrovas turi herojus užjausti, mylėti

Spalio 1 d. Tarptautinį Kauno kino festivalį pradės vienu originaliausių lietuvių režisieriumi vadinamo režisieriaus Šarūno Barto filmas "Eurazijos aborigenas".

Į filmo premjerą ketina atvykti ir pats režisierius, šiuo metu Maskvoje dirbantis prie naujo projekto. Nors tikina esąs neprietaringas, Š.Bartas apie dar neišsipildžiusius projektus nepasakoja. Buvęs kaunietis su pastebima nostalgija prisimena laikus, kai filmus montuodavo ant Prisikėlimo bažnyčios stogo dabar veikiančioje koplyčioje.

Kino kirtikai "Eurazijos aborigeną" vadina išskirtine juosta Š.Barto filmografijoje – filmas pasižymi intensyviu veiksmu, erotikos elementais. Jį pažiūrėjęs kino kritikas Gediminas Jankauskas prabilo apie lietuvių kino vietą visai ne pasaulinio konteksto pakraštyje.
Filmas, kuriame 46-erių Š.Bartas – ne tik režisierius, operatorius, bet ir scenarijaus bendraautoris bei pagrindinio vaidmens atlikėjas, pasakoja apie buvusio reketininko, narkotikų prekiautojo ir kitokios nusikalstamos patirties turėjusio Genos bandymą atsisveikinti su kriminaline praeitimi.

– Kuo, jūsų akimis, "Eurazijos aborigenas" skiriasi nuo ankstesnių jūsų filmų?

– Filmo struktūra yra paprastesnė. Veiksmas jame ryškiau parodytas, daugiau dialogų ir panašiai.

– Kodėl perėjote prie tokio aiškaus, chronologiško istorijos pateikimo būdo?

– Iš esmės aš niekur neperėjau. Man mano darbai yra nuoseklus, tolygus kelias, o ne perėjimai ar šokinėjimai iš vieno į kita. O kad šis filmas kažkuo skiriasi – tai gerai, ar visi filmai turėtų būti vienodi?

– Šiame filme ėmėtės ir vaidybos. Nepavyko rasti idealiai Genos vaidmeniui tinkančio aktoriaus ar tiesiog įgyvendinote savo norą?

– Tai yra seniai apmąstytas dalykas. Esu tai daręs – nedidelį, bet svarbų vaidmenį esu atlikęs savo filme "Koridorius".

– Kas sudėtingiau – kontroliuoti bendrą filmo kūrybos vyksmą ar pačiam vaidinti?

– Siekiant rezultato, reikia įdėti visas įmanomas pastangas. Kas yra sudėtingiau, kas – paprasčiau, kine dažnai priklauso nuo scenos, kadro. Aktoriams taip būna, kad paprasčiausi dalykai sunkiai sekasi tą dieną, o kartais sudėtingus dalykus pavyksta padaryti laisvai ir greitai. Man irgi teko tai patirti. Darbas yra ilgas, tai – ne 5 minučių filmas, pasitaiko visko.

– O kaip viskas vyksta, kai režisierius vaidina: suvaidindavote kokią sceną ir bėgdavote pasižiūrėti, kaip viskas atrodo kadre?

– Ne, aš niekur nebėgu – aš žinau, kaip viskas atrodo kadre. Nors pasižiūrėti galiu. Viskas vyksta maždaug taip: iš pradžių mes sustatom mizansceną, pastatau kamerą, nustatau jos judesį, su mano ūgio žmogumi tą judesį surepetuojam, sureguliuojam apšvietimą, ir tada aš einu į kadrą. O bėgti prie monitoriaus, kuriame pamatyčiau nufilmuotus kadrus, nėra būtina. Nesu didelis monitoriaus mėgėjas – ir anksčiau į jį nelabai žiūrėdavau.

Režisieriaus sėdėjimas šalia operatoriaus ir stebėjimas, kaip viskas atrodo kadre, kine atsirado palyginti neseniai, į Lietuvą tai atkeliavo prieš 10–15 metų. Anksčiau to padaryti nebuvo įmanoma – juostą reikėdavo išryškinti, tik tada pamatydavai, kas nufilmuota. Reikėdavo savo akimis, o ne per monitorių žiūrėti į tai, kas vyksta filmavimo aikštelėje. Esu įpratęs taip dirbti, man monitorius nėra labai svarbus.

– Kaip pats vertinate savo vaidybinius rezultatus?

– Vidutiniškai. Nieko blogo ten nėra, bet kai kas galėtų būti ir geriau.

– Ar tai reiškia, kad savo filmuose vaidinsite ir ateityje?

– Jei tai daryti bus prasminga – kodėl gi ne?

– "Eurazijos aborigenas" – kriminalinė istorija. Kodėl ėmėtės tokio žanro?

– Savo filmuose aš jau ne pirmą kartą vaizduoju kriminalinio pasaulio žmones. Man įdomus užguitas, į kampą įspeistas žmogus. Jis atsidūręs sudėtingoje situacijoje, jam kažkas gresia. Tuomet žmogus labiau atsiskleidžia, yra ryškiau matomas.

– Neigiamas herojus kine įdomesnis už teigiamą?

– Herojus negali būti įdomesnis ar mažiau įdomus už kažką vien dėl to, kad jis yra kriminalinis nusikaltėlis, gydytojas ar advokatas. Kiti dalykai lemia personažo įdomumą.

– Esate kino trilerių, kriminalinių istorijų mėgėjas?

– Geras kriminalines istorijas kartais pasižiūriu.

– Ko, jūsų manymu, trūksta ir ko per daug holivudiniuose arba kituose komerciniuose kriminaliniuose filmuose?

– Tokiuose filmuose vaizdo efektai kartais nustelbia patį žmogų. Deja, tuomet lieka tik efektai.

– Ar tokių filmų personažai – įtikinami? Juos paprastai matome kaip šaltakraujiškus blogiukus.

– Kriminalinio pasaulio atstovai dažnai yra paprasti, paprastus tikslus keliantys žmonės. Bet tokių žmonių visose srityse pasitaiko. O dėl blogiukų, tai dar nežinia, kur jų daugiau – ar tarp politikų ir bankininkų, ar tarp kriminalinių nusikaltėlių.

– Jūs esate pagrindinis filmo scenarijaus autorius. Iš kur sėmėtės idėjų scenarijui?

– Filmo pagrindą aš žinau, nes šiek tiek pažįstu tą pasaulį. O ko nežinojau – mums padėjo konsultantai.

– Iš kur pažįstate kriminalinį pasaulį?

– Nenorėčiau apie tai kalbėti. Šiek tiek pažįstu, ir tiek.

– Atrodo, kad Genai įskiepijote ir meilės jausmą. Paprastai nusikaltėliai vaizduojami nelabai sugebantys įsimylėti.

– Gena to jausmo turi mažai, o gal ir iš viso neturi. Galima sakyti, kad šiek tiek meilės pas visus žmonės yra. Meilės jausmo subrendusiame žmoguje nepadauginsi ir nesumažinsi, nei pridėsi, nei atimsi. Kiek jis jos turi, tiek jos ir yra. O Gena meilės nelabai turi. Tai yra daugiau prieraišumas, bandymas mylėti, bet jam nelabai sekasi.

– Kad ir koks Gena būtų – ar bandantis mylėti, ar šiurkštus, jo visgi gaila. Kodėl siekėte sužadinti tokius žiūrovų jausmus?

– Žiūrovas turi herojus nors šiek tiek užjausti, mylėti. Kitaip jis liks abejingas. Visų meno sričių objektas yra žmogus. Žiūrovai arba jaudinasi dėl jo, arba nedalyvauja jo gyvenime. Jeigu mes, kaip žiūrovai, nedalyvaujame tame gyvenime, tai nėra prasmės žiūrėti tokius filmus ar kitus meno kūrinius.

– Interneto komentatoriai jus vadina rekordinio ilgio dvasingų planų autoriumi. "Eurazijos aborigene" ilgų planų kur kas mažiau nei ankstesnėje jūsų kūryboje, bet vienas kitas yra. Ir tai – tikrai netipiška kriminalinėms istorijoms.

– Mėgstu ilgus planus, nes juose vaizdas pradeda reikšti kažką kita. Jautresni žmonės tai jaučia. Dėl rekordinio ilgio galiu ginčytis. Galbūt žmonės nežino pasaulinio kino istorijos, nėra matę juostų su tikrai rekordinio ilgio planais. "Eurazijos aborigene" ilgų planų tikrai nedaug, ir jie net nelabai ilgi. O jeigu jie yra, tai juose kažkas vyksta.

– Filmo pabaiga...

– Nenorėčiau kalbėti apie filmo pabaigą. Nesuprantu ir tokių kritikų, kuriems patinka filmas, bet jie atpasakoja visą filmo siužetą iki pat pabaigos. Tai tas pats, kaip pradėjusiam skaityti romaną žmogui papasakoti visą knygos siužetą. Argi įdomu po to žiūrėti filmą? Suprantu nebent tuos kritikus, kuriems filmas nepatinka, ir taip jie bando perspėti žmones jo nežiūrėti.

– "Eurazijos aborigenas" avansu – filmo nemačius publikai – pelnė 3 lietuviškas "Sidabrines gerves". Ką jums reiškia apdovanojimas tėvynėje?

– Malonu, kad filmas įvertintas Lietuvoje. Tik avansu jis būtų gautas tada, jei jo nebūtų mačiusi ir komisija.

– Jūs atradote rusų aktorę Klavdiją Koršunovą, filme vaidinusią Genos merginą prostitutę Sašą. Ji taip pat pelnė "Sidabrinę gervę".

– Džiaugiuosi, kad ji sutiko filmuotis "Eurazijos aborigene", džiaugiuosi darbu su ja. Ji puikiai dirbo ir daug padarė dėl šio filmo. Malonu, kad jos darbas įvertintas Lietuvoje.

– Kai viename filmų apie hanibalą Lekterį buvo paminėta, kad jis gimė Lietuvoje, kai kurie mūsų šalies atstovai susirūpino, kad taip Lietuva pasauliui pristatoma kaip kanibalų kraštas. Nebijote sulaukti panašios reakcijos po "Eurazijos aborigeno" premjeros – esą Lietuvą pristatote kaip kriminalinio pasaulio atstovų šalį?

– Tokios reakcijos visiškai nebijau. Filme matyti, kad kriminalinis pasaulis yra išsiskleidęs ir per Vakarų, ir per Rytų Europą. Matome ir prancūzų, ir rusų kriminalinius elementus.

– Šiuo metu esate Maskvoje. Dalyvaujate dar viename kino festivalyje?

– Maskvoje dirbu prie naujo kino projekto. Tačiau koks tai projektas, nepasakosiu.

– Esate prietaringas?

– Tiesiog dar per anksti pasakoti.

– Kaip vertinate naująjį Lietuvos kiną? Į sceną išėję jauni režisieriai Emilis Vėlyvis, Ignas Miškinis, Kristijonas Vildžiūnas, kai ką naujo yra sukūrę ir vyresni režisieriai Algimantas Puipa, Gytis Lukšas.

– Negalėčiau sakyti, kad tai yra naujasis Lietuvos kinas. Minėti režisieriai skirtingai dirba, skirtingu oru kvėpuoja, nors kai kuriais kino režisieriais ir jų filmais džiaugiuosi.

– Kurį laiką gyvenote Kaune. Esate buvęs kaunietis?

– Šalia Kauno, Akademijos miestelyje, gyvenau nuo 5 klasės. Kaune daug dirbau. Filmuoti pradėjau 17 metų. Pirmas mano filmas "Tofolarija", apvažiavęs visą Sovietų Sąjungą ir pelnęs keliasdešimt apdovanojimų, buvo sukurtas radijo gamyklos "Banga" kino studijoje. Čia kūriau ir pilnametražį filmą, kurio taip ir nepabaigiau. Kino studija valdė didžiules lėšas, patalpas. "Bangos" gamykla buvo neįtikimai turtingas darinys, be kitos produkcijos, gamino televizorius "Šilelis". Turėjome didžiules galimybes, dirbome su 35 mm juosta, kurios buvo ką tik atsisakiusi televizija. Jos turėjome neribotus kiekius. Ten aš mokiausi dirbti.

Kūrėme filmus ne apie tai, kaip dirba gamyklos darbininkai. Pagrindinės studijos patalpos buvo ant Prisikėlimo bažnyčios stogo, kur dabar yra koplyčia, – dabar tai atrodo beveik neįtikima. Koplyčioje veikė mūsų kino salė, filmavimo ir montavimo aparatūra, perimta iš televizijos. Radijo gamykla buvo sukarinta, pašaliniams į ją buvo neįmanoma pakliūti. Turėjome studiją ir Laisvės alėjoje, penkių kambarių bute. Į šią studiją galėdavo patekti ir vaikai, mes jiems skaitydavome paskaitas, ir visi kiti, norintys pasižiūrėti, kaip mes dirbame. Paskui įstojau mokytis režisūros Maskvoje. "Bangoje" filmuoti, kurti galėjome, bet negalėjome pakliūti į platesnį ekraną. Nes kad ir kokio lygio filmus gaminome, buvome tik kino mėgėjai, neprofesionalaus kino atstovai. Tais laikais kine buvo neįmanoma nieko pagaminti ir plačiau parodyti, nedalyvaujant valdžiai.

– Tokie dalykai dabartiniam jaunimui sunkiai suvokiami...

– Gal ir sunkiai, bet apie juos reikėtų žinoti, nes tai yra istorijos dalis.

Kas? Filmo „Eurazijos aborigenas“ premjera Lietuvoje, Kaune.

Kur? „Forum Cinemas“ Akropolis Kaune (Karaliaus Mindaugo pr. 49, Kaunas).

Kada? Spalio 1 d. 18:30 val., spalio 2 d. 14 val.

Kas?  Filmo „Eurazijos aborigenas“ premjera Vilniuje.

Kur? Kino teatras "Pasaka", Didžioji salė, Vilnius

Kada? Spalio 11d. 21:30 val.

Kur? Kino centras "Skalvija", Vilnius

Kada? Spalio 15d. 19 val.

Iš Šarūno Barto biografijos:

Gimė 1964 m. rugpjūčio 16 d. Šiauliuose.

1983–1986 m. dirbo Kauno radijo gamyklos „Banga“ kino studijos meno vadovu.

1986–1991 m. studijavo Kinematografijos institute Maskvoje.

1989 m. įkūrė pirmąją Lietuvoje nepriklausomą kino studiją „Kinema“.

Režisūroje debiutavo pusiau mėgėjišku dokumentiniu filmu „Tofolarija“ ir vidutinio metražo dokumentiniu filmu „Praėjusios dienos atminimui“, 1990 m. apdovanotu Amsterdamo dokumentinių filmų festivalio prizu.

Sukūrė filmus: Tofolarija, 1986 m.; Praėjusios dienos atminimui, 1989 m.; Trys dienos (Three Days) 1991 m.; Koridorius, 1994 m.; Mūsų nedaug (Few of Us), 1996 m.; Namai (A Casa), 1997 m.; Laisvė, 2000 m.; Europos vizijos (Visions of Europe) 2004 m.; Septyni nematomi žmonės (Seven Invisible Men), 2005 m.; Eurazijos aborigenas (Eastern Drift)), 2010 m.

Vaidino kino filmuose "Šešiolikmečiai" (1987 m., rež. Raimundas Banionis) ir savo režisuotame filme "Koridorius".