Pernai lietuvius domino B. Nicholson receptai, A.Čekuolio publicistika

Praėjusiais metais lietuviai iš knygynų lentynų labiausiai šlavė Beatos Nicholson receptus, Kristinos Sabaliauskaitės ekskursijas po Vilnių bei Algimanto Čekuolio publicistiką.

Literatūros kritikė Solveiga Daugirdaitė lrt.lt tinklalapiui sako, kad vaizdelis nykokas – perkamiausių knygų TOP formuoja žiniasklaidos veidų paketas, nesiklausoma ekspertų ir todėl kokybė dažnai keliauja į antrą planą.

2011-aisiais pirko daugiau lietuvių autorių kūrinių

Knygynų tinklo „Pegasas“ atstovo Andriaus Petraičio 2012-ųjų knygų TOP sąrašas nenustebino – lietuviai esą ir toliau mielai skaito grožinę literatūrą, renkasi kulinarines knygas, taip pat leidinius vaikams ir jaunimui, informacines patarimų knygas.

„Praėjusiais metais gal kiek populiaresnės buvo knygos vaikams, jos pasiekė aukštesnes vietas nei 2011-aisiais. Be to, užpernai populiariausių knygų viršūnėje buvo daugiau lietuvių autorių kūrinių, bet tai nereiškia, kad lietuviai nusisuka nuo savų autorių – tiesiog kai kurie kūriniai buvo išleisti praėjusių metų pabaigoje, tad dar nespėjo pakilti į populiariausiųjų viršūnes“, – tvirtina A. Petraitis.

Šiame knygų tinkle 2012-aisiais populiariausia buvo Gundegos Sejos „Auksinė namų knyga“, Waris Dirie, Cathleen Miller „Dykumų gėlė“ bei Rosannos Pradellos ir Hanne Turk knyga „Didžioji vaikų piešimo mokyklėlė“. Nemažai susidomėjo sulaukė ir Richardo Scarry „Ką žmonės dirba visą dieną“ bei Verenos Wermuth „Uždrausta žmona“.

Analizuojant „Pegaso“ TOP 5 lietuvių rašytojus, matyti, kad įdomiausias lietuviams Algimantas Čekuolis – jo knygą „Faktai ir šypsenos“ praėjusiais metais žmonės pirko labiausiai. Ne mažai susidomėjimo sulaukė dvi Kristinos Sabaliauskaitės knygos „Silva Rerum“. Skaitytojai noriai pirko ir B. Nicholson knygas  – „Beatos virtuvė: kepinių knyga“ bei „Metai Beatos virtuvėje“.

Panašiai atrodo ir VAGOS knygyno populiariausiųjų sąrašas. Jame taip pat pirmauja A. Čekuolis ir jo „Faktai ir šypsenos“ bei B. Nicholson „Beatos virtuvė: kepinių knyga“. TOP 5 sąraše yra ir Susan Nolen-Hoeksema „Moterys, kurios galvoja per daug“, K. Sabaliauskaitės „Danielius Dalba & kitos istorijos“ bei Valdo Adamkaus „Paskutinė kadencija“.

K. Sabaliauskaitė sugebėjo užimti J. Ivanauskaitės vietą

„Akivaizdu, kad skiriasi tai, ką žmonės perka, ir tai, ką jie skaito, – žvilgtelėjusi į populiariausiųjų sąrašus LRT.lt tinklalapiui sako S. Daugirdaitė. – Žmonės dažnai perka knygą norėdami ją padovanoti, tuomet pažiūri, kad knyga būtų žinomo autoriaus ar praktiška. Niekada per daug neprašausi pro šalį, padovanodamas moteriai receptų knygą. Žmonės perka tų lietuvių autorių knygas, kurie yra gerai pažįstami. Anoks A. Čekuolis rašytojas – jis tiesiog garsus žurnalistas, kuris kiekvieną savaitę matomas TV ekrane. Panašiai ir su B. Nicholson, kuri yra vietinė įžymybė.“

Tai kompanijai, pasak literatūros kritikės, priklausytų ir K. Sabaliauskaitė, nors ji nėra TV žvaigždė, bet labai gerai įvaldžiusi viešuosius ryšius. „Tai yra pastarųjų metų viešųjų ryšių produktas. K. Sabaliauskaitė sugebėjo užimti Jurgos Ivanauskaitės vietą lietuvių literatūroje. Populiarios, nesunkiai skaitomos, bet pakankamai geros kokybės literatūros“, – priduria S. Daugirdaitė.

Literatūros kritikę džiugina sąraše esanti R. Scarry knygelė vaikams „Ką žmonės dirba visą dieną“. Tai esą pasaulinė klasika. „Akivaizdu, kad žmonėms reikia ir dokumentinės literatūros – Waris Dirie ir Cathleen Miller „Dykumų gėlė“ yra gana žiauri knyga. Tai manekenės, kilusios iš Afrikos, pasakojimas, asmeninė istorija, kurios centras – kova su mergaičių apipjaustymu. Rašytoja skiria daug dėmesio kovai su šiuo reiškiniu, tad akivaizdu, kad lietuviams patinka šiurpios istorijos, kurios vyksta toli nuo jų“, – apibendrina S. Daugirdaitė.

Domina knygos vaikams ir jų lavinimui

Internetu knygomis prekiaujančios parduotuvės „Manoknyga.lt“ populiariausiųjų praėjusių metų knygų sąraše – nemažai knygų vaikams ir jų lavinimui. Perkamiausia šiais metais čia Tony Ross „Mažoji Princese. Nenoriu į lovą!“, Adelos Faber ir Elaine Mazlish „Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip...“, Tony Ross „Mažoji Princesė „Kur mano puodukas“ bei dvi receptų knygos – B. Nicholson „Beatos virtuvė“ ir Alfo Ivanausko, Ali Gadžijevo ir Martyno Praškevičiaus „7 ingredientai“.

Tuo metu lietuvių autorių TOP viršūnėje – ta pati knyga „7 ingredientai“, B. Nicholson „Beatos virtuvė“, K. Sabaliauskaitės „Danielius Dalba & kitos istorijos“, M. Senkutės „Kūdikių kineziterapija“ bei B. Nicholson „Beatos virtuvė: kepinių knyga“.

„Mus maloniai nustebino Tony Ross knygelės vaikams. Labai daug su jomis dirbome ir tai davė atitinkamų rezultatų. Iš pradžių nesitikėjome, kad M. Senkutės knygos bus tokios populiarios, nes ji mažai kur jas platino, todėl pas mus rezultatai yra labai geri. K. Sabaliauskaitė, B. Nicholson yra tos autorės, kurių knygas pirks. Jeigu pasakytų, kad išleis naują knygą, visiškai nesvarbu kokią, žinotume, kad jas žmonės vis tiek įsigis“, – aiškina Vidmantas Čičelis, „Manoknyga.lt“ vadovas.

Jis mano, kad vis daugiau dėmesio skiriama vaikams lavinti. Knygos esą gali būti ir brangios, bet skaitytojai turi matyti, kad jos yra naudingos. „Visiškai nekinta receptų knygos. Jų išleidžiama gal kiek mažiau, bet žinomi TV žmonės valdo šią knygų kategoriją“, – lrt.lt sako V. Čičelis.

Trūksta aukštos prabos literatūros

S. Daugirdaitė kritiška – vaizdelis populiariausiųjų knygų sąrašų yra gana nykokas. Tikros, aukštos prabos grožinės literatūros esą nėra, bet to vargiai ir galima tikėtis – yra ryški takoskyra tarp elitinės ir masinės kultūros.

„Tai, ką matome, yra masinės kultūros reiškinys. Kita vertus, kitaip būti negali, nes žmonės skaito tai, kas jiems prieinama, nėra per daug sudėtinga, nereikia per daug galvoti. Tiražai, be abejo, labai skiriasi ir retais atvejais sutampa elitinė [literatūra] su masine.

Bet to niekada nebuvo. Tarybinėje visuomenėje galbūt buvo ryškesnis akcentavimas, kad skaitome sudėtingą literatūrą, tiražai aukštosios literatūros tikrai buvo dideli, bet taip pat buvo ir masinė literatūra. Netgi buvo toks garbės vardas „Liaudies rašytojas“. Tad ar gali būti liaudies rašytojas, kurio liaudis nesupranta?“, – teiraujasi S. Daugirdaitė.

Pasak literatūros kritikės, nerimą kelia tai, jog gera literatūra yra tarsi užgožiama, nepaisant to, kad ekspertai taip pat atrenka geriausiųjų knygų penketuką. Kokybė esą dažnai nueina į antrą planą ir ekspertų balsas nėra itin girdimas. Leidyklos nori didelių tiražų ir to, kas bus gerai perkama. Ir nors Vakaruose aukštoji literatūra turi savo vietą, Lietuvoje ji yra matoma menkiau.