Lietuvos uostamiestyje – kaligrafijos paroda iš Pietų Korėjos

Į Klaipėdą atkeliauja ir pirmadienį bus atidaryta Pietų Korėjos Cioge budizmo ordino Su Dok Sa šventyklos Pang Dziang Sol Cong Kun Sunim kaligrafijos paroda.

Ji iki gegužės 3-iosios bus eksponuojama Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriuje (J.Janonio g. 9).

Parodos atidarymas – balandžio 22 d. 18 val. Ją pristatys zen vienuolis Kęstutis Marčiulynas – Bo Haeng Sunimas (nuotraukoje).

„Tolimųjų Rytų šalių kaligrafija – tai unikalus vaizduojamojo meno žanras, turintis ilgaamžę tradiciją, daugelį jį praktikuojančių žmonių įvairiose šalyse, pasižymintis aukštu meniniu lygiu ir savita estetika. Hieroglifų rašto ir kaligrafijos tėvynė yra Kinija. Iš čia jie atėjo į Korėją, o šeštajame amžiuje pasiekė Japoniją. Kinų kaligrafijos tradicija jau tęsiasi keletą tūkstantmečių, tačiau ir dabar ji tebėra jaunatviška ir gyvybinga, kitiems vaizduojamiesiems menams neužleidžianti svarbiausio žanro pozicijų. Kai kas ją vadina bedaikte tapyba ir begarse muzika. Dar sakoma, jog tai šokis be atlikėjo, architektūra be konstrukcijų ir statybinių medžiagų. Kaligrafijos prestižas tose šalyse taip pat labai aukštas. Nuo seniausių laikų iki šių dienų ją praktikuoja daug dailininkų, rašytojų, mąstytojų, politikų ir mokslininkų. Kaligrafo meistriškumas laikomas jo erudicijos ir minties gilumo „veidrodžiu“. (...) Kaligrafijos mene labai svarbūs psichofiziniai kūrybos proceso aspektai, jis neatsiejamas nuo dvasinio ir fizinio menininko pasiruošimo. Kuriant reikia maksimalaus susitelkimo ir spontaniškumo. Kaligrafinėje estetikoje giliai suvoktas ryšys tarp energijos srauto ir mąstymo. Yra įvardijamos trys būsenos –­ mąstymo nebuvimas, mąstymo buvimas ir būvis tarp mąstymo buvimo ir nebuvimo. Pastarasis yra itin reikšmingas ir laikomas pačiu aukščiausiu, nes tik jame įmanoma pasiekti sumanymo ir jo įkūnijimo vienybės. Kūrybos proceso tarpininkas –­ teptukas. Kuo sparčiau rašoma, tuo ilgesni ir nuodugnesni išankstiniai apmąstymai. Vakarų menininkas avangardistas prieš pradėdamas kūrinį gali ir neturėti galutinės jo vizijos, o Rytų kaligrafas iš anksto apmąsto teptuko judėjimo kiekviena linija greitį, nes teptukui pradėjus judėti, nebus laiko svarstymams ar abejonėms. Idėja turi eiti priekyje teptuko. Spontaniškumas ir drausmė būtini taip pat. Rytų kaligrafai sakydavo, jog „popierius – tai mūšio laukas, tušas – tai šarvai, tušinė – ežeras aplink mūšio lauką, o teptukas – kardas. Menininko intuicija – tai karvedys, o talentas – generalinio štabo viršininkas...“. (...) Kaligrafijos meną stipriai paveikė zen budizmo teorija, estetika bei praktika. Zen budizme kaligrafija – tai meditavimo būdas ir pažinimo Kelias, tam tikra mokymosi priemonė ir dvasinis Meistro priesakas, didžiausio nuoširdumo, atsidavimo, harmoningos ekspresijos ir paprastumo reikalaujantis menas“ (Dalia Dokšaitė. Kaligrafija – sielos atspindys. Literatūra ir menas, 2013-03-15, Nr.3418).