Kauno muzikiniame teatre - „Traviata“, skirta jubiliejui

Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Gražina Miliauskaitė švenčia jubiliejų.  Kovo 22 d. 18 val. solistė dainuos Violetą jubiliejiniame G.Verdi operos „Traviata“ spektaklyje.

Žvelgiant į smulkutę, nedidelio ūgio, gražią, didžiulėmis mėlynomis akimis temperamentingą moterį sunku patikėti, kad ji scenoje jau du dešimtmečius. Bet kuri solistė turėdama tokius fizinius duomenis būtų dėkinga apvaizdai. Gražina savo jaunatviškumu stebino užsienio vadybininkus, negalėjusius patikėti, kad ji negali dalyvauti tarptautiniame dainininkų konkurse, nes viršija amžiaus cenzą.

Svarbiausiu, labiausiai vykusiu ir pripažintu tapo jos sukurtas Violetos vaidmuo G.Verdi operoje „Traviata“. Šiuo Paryžiaus kurtizanės paveikslu ji pakerėjo nemažai patyrusių operos žinovų. Nedaugelis Lietuvos solisčių šiame vaidmenyje sulaukė įpareigojančio palyginimo su operos legenda Elena Čiudakova.

Violetos vaidmuo vienas gražiausių, geidžiamiausių ir sunkiausių soprano muzikos literatūroje. O G.Miliauskaitė, regis, sukurta dainuoti Violetą. Lietuvoje buvo įprasta matyti džiova sergančią Violetą vaidinančias apkūnias damas, tad Gražina buvo maloni išimtis.

„Traviatos“ pastatymo procesą (1992) Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre solistė prisimena su dideliu malonumu, šią partiją ji ruošė su jaunu italų dirigentu Dante Andzoliniu (šiuo metu diriguojančiu garsiausiose koncertų salėse ir žymiausiuose teatruose), pavergusiu Klaipėdos teatro moteris ne tik jaunyste, grožiu, bet ir Toskaninio mosto vertu temperamentu. Išklausęs Gražinos savarankiškai paruoštos partijos, jis pasakė: „solfedžiuoji gerai, dabar dirbsime“. Laiko buvo apsčiai, solistai su dirigentu dirbo du mėnesius, jis buvo reiklus, reiškė nuomonę ir režisūros klausimais. Susipažinęs su Lietuvoje įprastomis šios operos traktavimo tradicijoms, jis pasakė, kad tai nieko bendro neturi su G.Verdi opera. Jam nebuvo priimtinas lyrinis, idealizuotas, pakylėtas Violetos paveikslas. Jis norėjo matyti tokią Violetą, kokią sukūrė G.Verdi - Paryžiaus kurtizanę, kuri vis tik sugebėjo pamilti. Operos pastatymas buvo reikšmingas įvykis Lietuvos operai - pirmą kartą „Traviata“ skambėjo originalo kalba. Vėliau Gražina dainavo ir lietuviškai, tačiau pritaria daugumos dainininkų nuomonei, kad originaliai dainuoti yra visapusiškai geriau.

Šį spektaklį klaipėdiečiai rodė ir sostinėje, žiūrovų nebuvo gausu, tačiau susirinko nemažai melomanų, pageidavusių išvysti „naujovišką“ „Traviatą“.

Muzikologas J.Bruveris G.Miliauskaitės sukurtą Violetos paveikslą pripažino, kaip vieną įdomiausių, išskirdamas jos itin skaidrius aukštuosius garsus, techniškai tobulai įvaldytą koloratūrą, subtiliai ir jausmingai kuriamu įvaizdžiu.

1995 m. dėl šeimyninių aplinkybių perėjusi į Kauno muzikinį teatrą, ji irgi dainavo Violetą. Muzikologė A. Ramanauskienė, recenzuodama naują 1999 m. „Traviatos“ premjerą rašė: „Trapi, daili pažeidžiama, išblyškusi - dainininkė išties jautriai vaidina finalinę sceną, deramai dainuoja paskutinę Violetos ariją. Mačiau G. Miliauskaitės dainuojamą Violetą ankstesniame pastatyme, taip pat televizijos ekrane ir išties gėrėjausi jos sukurta heroje. Rodės, dar keli žingsneliai ir dainininkė galės lygiuotis į Lietuvos Violetų Violetą - Eleną Čiudakovą...“.

Sudėtingas užduotis pagrindinei herojei kėlė ir režisierius G. Žilys, Violetos dramą atskleidęs per jos jausmus - laimės blyksnį, kančią, mirtį. Tad šalia sudėtingos vokalinės partijos, Gražina operoje išgyveno moters dramą kuria tikėjo ir žiūrovai.