Jaunieji kritikai: ar reikalingas teatras?

Šiųmetėje „Fortūnų“ šventėje dalyvavo ir savo apdovajonimus skyrė ir jaunieji teatro kritikai iš VDU menų fakulteto teatrologijos katedros. Peržiūrėję gausybę spektaklių, jie buvo ir atlaidūs ir kritiški.

Komisijoje dalyvavo Monika Jašinskaitė (M.J.), Justinas Kalinauskas (J.K.), Silvija Čižaitė-Rudokienė (S.Č.-R.), Greta Klimvičiūtė-Minkštimienė (G.K.-M.), Kristina Steiblytė (K..S.).

— Per „Fortūnos“ apdovanojimus buvote ta jaunųjų teatrologų komisija, kuri teikė savas nominacijas, nesisijusias su laiko patikrintų teatro žinovų  nuomone. Jūsų, kaip gaivaus vėjo, vieni laukė, kiti net bijojo. Bet, regis, jokio vandens nesudrumstėte pateikdami atsargiai suformuluotas nominacijas, kurias, tiesą sakant, net sunku ir atsiminti. Atrodo, pasislėpėte už žodžių taip ir neišsakę savo nuomonės. Ar išmokote prisitaikyti ir nedarėte problemų, ar visa tai lėmė kritikos nebuvimo situacija, kai atsiliepimai visose meno srityse rašomi tik pagiriamajam efektui?

M.J: "Buvome apdovanojimams suburta komisija, pakviesti pasidžiaugti, dalyvauti šventėje ir įteikti apdovanojimus. Tai buvo svarbiausioji mūsų užduotis. Kitas dalykas, kad mes nors ir turėjome labai daug laisvės, bet ir atsakomybę: turėjome kalbėti viešai teatralams, menininkams, teatrologams, žurnalistams ir net savivaldybės tarnautojams, kurie skirsto pinigus, – visa tai mus ir apribojo.

Sakyti: kad ai, čia viskas blogai yra paprasta, bet kodėl tuomet žmonės eina į teatrą ir žiūri spektaklius? Tai yra taip pat menininkai, kuriuos peikti reikėtų labai atsargiai, nes jie deda daug pastangų, kad kažkas užaugtų ir, tarkim, ateina kritikas, kuris nežino kažkokios darbo specifikos ir iškart sumindo, nulaužia tą daigelį, o mūsų, kaip kritikų, funkcija yra padėti teatrui augti. Tie dalykai mus apriboja."

– Na, daigelių, man regis, ten nelabai buvo. Premjeras sukūrę teatralai – brandūs įvairiomis prasmėmis žmonės.

J.K: "Nebuvo aiškus formatas, kaip tie įteikimai vyks, nes anksčiau nesame tokiuose renginiuose buvę, neturėjome vaizdo, kokia turėtų būti ta oficialioji dalis, kokia – toji komiška su riestainių skylėmis.

O, kad teatre ne viskas gerai, mes tą tikrai pastebėjome: ir kas konkrečiai nebuvo gerai, ir kad buvo labai blogų dalykų, ir tai, kad visas 2011 m. sezonas Kauno teatruose buvo silpnas, bet ieškojome kompromiso, esame jauni, dar neturime to techninio argumentacijos bagažo, kad galėtume sukritikuoti labai aštriai ir kardinaliai.

Turėjome galimybę kritikuoti, steigti savo nominacijas, teikti apdovanojimus, ir mes orientavomės į tai, ką mes pastebime. Vienas iš mūsų akcentuoja vienus dalykus, tarkim, labiau muziką išmano, kitas – labiau aktorinę raišką, trečias galbūt bendrus spektaklio principus ir panašiai. Ir eidami į tokį kompromisą išryškinome tai, kas yra gerai. Pasakyti, kas buvo blogai, galbūt mes pritrūkome užtikrintumo, kad mes galime tai sakyti."

S.Č.: „O noras buvo. Mes iš tikrųjų norėjome daug ką pasakyti, bet kaip Monika sakė, na – šventė, negi ją gadinsi, tai mes apsiribojome tuo paskutiniu sakiniu, kurį gal nelabai kas ir išgirdo: kad ir kritikai teko užsidėti kaukes, nes iš tiesų mes jas dėjomės – prisigalvojome tų nominacijų daug, o kai pamatėme spektaklius, supratome, kad praktiškai nėra ko apdovanoti.“

G.K-M.: „Turbūt lengviau yra supeikti, kas yra blogai, o mūsų iššūkis buvo atrasti kas yra gerai, labai daug argumentavome, diskutavome, kas ir kodėl yra gerai, todėl mūsų nominacijose buvo įvardyta konkrečiai už ką, t. y. buvo išskirti tam tikri bruožai už ką buvo skirtas tas apdovanojimas. Žinoma, gal ir buvo galima aštriau ir garsiau pasakyti ir kitą pusę.“
S.Č-R: „Spektaklis išvis nebuvo joks išskirtas.“

– Ar ne dėl to ta stagnacija ir vyrauja, kad mes bijome vienas kitus įžeisti ir tas minėtas daigelis taip visą amžių ir lieka infantiliu daigeliu, o mes, einantys į teatrą, nusivylę?

J.K.: „Na, bet mes dalyvavome apdovanojimuose. Kritikuoti stengiamės recenzijose, vieni – aštriau, kiti – švelniau.“

S.Č.-R.: „Tik recenzijos nėra tokios pastebimos, nes mūsų pavardės nėra žinomos. Bet mes rašome recenzijas, esame susikūrę ir tinklalapį – www.jauniejiteatrokritikai. lt. Į jį esame ir iš karto po spektaklio įdėję atsiliepimą, kad tai, ką matėme, buvo blogai, tai – nepagarba žiūrovui, nes iš tiesų iš kritikos tarsi reikalaujama: “Žiūrėkite gražiai, maloniai, atlaidžiai.„ Bet kodėl, tarkim, aš turiu žiūrėti atlaidžiai, kai jie, kuriantys menininkai, kartais su žiūrovu elgiasi tiesiog nepagarbiai.“

– Ar galima manyti, kad atidžiai skaitant jūsų gražiai įvardytas nominacijas tarp eilučių vyravo mintis – geriausiųjų tiesiog nebuvo?

S.Č.-R.: „Taip, mes truputį siekėme, kad būtų išskaityta ir tarp eilučių. Režisieriaus mes neapdovanojome, spektaklio – taip pat, ir tie mūsų apdovanojimai – tik mažos detalės, kurios yra iškrapštytos.“

M.J.: „Vis dėlto buvo vienas dalykas, dėl kurio mes džiaugėmės ir sutarėme vienbalsiai – tai aktorius Saulius Čiučelis. Dėl viso kito gal reikėtų paaiškinti procesą: mes buvome sugalvoję daug visokių nominacijų, iš kurių labai daug atkrito, nes pamatėme, kad nėra kam jų teikti, ir tuomet suformulavome naujuosius variantus. Tada dar savotiškai pasitikrinome, virė didžiuliai ginčai, kurių vienokią ar kitokią baigtį lėmė mūsų gebėjimas argumentuoti. Ir po to – dar kartą perbalsavome.“
J.K.: „Mūsų apdovanojimuose tokio žodžio kaip “geriausias„ beveik nebuvo, mes stengiamės formuluoti, už ką skiriame apdovanojimą.“
S.Č.-R.: „Apdovanojome už konkretaus žmogaus konkretų darbą. Mes nenusiplovėme taip gražiai rankų, kaip, pavyzdžiui, “visai spektaklio kūrybinei trupei".

J.K.: „Nes tikrai nebuvo nė vieno spektaklio, kad būtų viskas absoliučiai gerai.“

M.J.: „Nors iš pradžių mes taip pat norėjome apdovanoti visą kūrybinę komandą, bet tokios nebuvo.“

G.K.-M.: „Pirminiame variante tokią nominaciją buvome įrašę, bet vėliau, kai dar kartą pasitikrinome ir dar kartą visi pergalvojome, tuomet šios nominacijos neliko, nes turėjome būti tikri už kiekvieną nominaciją, o kiekvienas iš mūsų beveik įtikintas argumentų. Ne taip, kad dauguma laimi, ir viskas, stengiamės, kad kiekvienas iš mūsų ta nominacija tikėtų.“
– Tai kitais metais nominacijos vėl kis?

M.J.: „Jei bus ta pati mūsų grupė, tuomet taip, nes šiais metais mes labai daug pasimokėme ir vieni iš kitų, ir iš situacijos, ir kaip reikėtų daryti.“
S.Č.-R.: „Tarkim, jau dabar reikia eiti į šių metų premjeras ir rašyti apie jas recenzijas, nes per jas suformuoji, kas ir kodėl gauna apdovanojimus arba kodėl negauna, o ne tada, kai reikia sakyti šventinę kalbą.“
G.K.-M.: „Būtų galima pamatyti spektaklį ne vieną kartą, stebėti, kaip jis kinta, į kurią pusę.“

– Prie atsakymo į šį klausimą jūsų vardų galiu neminėti, kad išliktume atviri. Taigi kokia, jūsų nuomone, teatro apskritai situacija Kaune?
K.S.: „Man šį rudenį kilo klausimas, į kurį įtikinamai man niekas neatsakė: “Kodėl reikalingas teatras?"
– O kokie buvo atsakymai?

K.S.: „Daugelio, kad nereikalingas. Ir iš tiesų – pastaruoju metu, kai tenka sėdėti spektakliuose, pamatyti du, tris per savaitę, man atrodo, kad dažnai menininkai mūsų negerbia, daro tai, kas jiems svarbu, daro, kaip išeina, o apie žiūrovus užmiršta pagalvoti. Užmiršta pagalvoti, kad turėtų parodyti kokybišką spektaklį, nes teko matyti, kad aktorius atėjo pusgirtis, nemokantis teksto, atsistoti į apšviestą vietą, ir to yra labai daug. Labai daug beskonybės, lėkštų juokelių, nuo kurių stačiai bloga.“

S.Č.-R.: „Neretai režisierius sukuria spektaklį tarsi sau, lyg pramogą, ir jeigu tau nepatinka, tai tarsi tu ir esi kaltas: blogai supratai ir tai neva tavo problemos.“

K.S.: „Visai neseniai žiūrėjau Areimos “Plėšikų„ premjerą ir buvau maloniai nustebinta, kaip viskas tiksliai veikia, ir tai pirmoji premjera, po kurios buvo gera: malonu, kad su manimi, kaip su žiūrovu, taip pagarbiai elgiamasi, t. y. rodomas pastatytas iki galo, tvarkingai sudėliotas spektaklis.“

M.J.: „Kaune yra labai keistų ir nesuprantamų dalykų, tarkim, visai neseniai buvo akcija, protestas, kai “napoleonai„ trypė kultūrą. Ir labai keista įsigilinus, kaip yra remiami kai kurie teatrai, nes juk akivaizdžiai matome, kokie teatrai geriau dirba, deda daugiau pastangų, tačiau palankios sąlygos kažkodėl suteikiamos kitiems. Tuomet kyla klausimas: ar yra prasmė įvardyti, kas gerai dirba, o kas blogai, nes vis tiek niekam tai neįdomu ir niekas nesikeičia. Stebina ir tai, kad, regis, trys Kauno teatrai labiau kariauja tarpusavyje, nei dirba, ką tuomet galima sukurti, juk spektaklių kūrimas – komandinis darbas.“

S.Č.-R.: „Monika, stengiesi kalbėti gražiais žodžiais, bet kalbame apie teatrus, kuriuose nieko nevyksta: tai ir Pantomimos teatras, ir Kamerinis, kuriame neaišku, kas vyksta, kodėl ir už ką, ir kiek laiko tas pats per tą patį, ir Mažasis, kuriame svarbiausia, kaip paimti valdžią, o ne ką nors sukurti.“
– Galima būtų vėl kelti klausimą: „Ar reikalingas teatras?“ Tačiau jūsų klausimas nėra trivialus, skamba jame teatrališkos (labai pritinkančios teatrologams), skausmingos gaidos. Tarsi Friedricho Nietzsche teiginyje: „Dievas mirė“ yra bene daugiausia Dievo buvimo, taip ir jūsų, nuolat lankančių spektaklius, klausime: „ Ar reikalingas teatras?“ yra daugiausiai teatrą maitinančios jėgos.

S.Č.-R.: „Svarbiausia, kad kritika nebūtų ignoruojama, išsakyta problema nebūtinai turi gniuždyti, juk jei pasakoma, kad yra blogai, nebūtina rautis plaukus ar spjauti kritikui į veidą, galima susimąstyti: gal iš tiesų ne viskas gerai ir kaip padaryti, kad būtų geriau ir jei mes bendradarbiautume, visiems tai tik į naudą.“

M.J.: „Teatre yra labai daug jaunų žmonių, su kuriais tikrai galima daug ką nuveikti, mes taip pat turime įvairių planų, mėginame kalbėtis, dalytis savo mintimis.“

J.K.: „Pažiūrėkite, teigiame, kad nėra teatro, ir kiek kyla diskusijų, visokiausių idėjų, kūrybinių minčių, perspektyvų į ateitį.“