„Didžiausią dalį sudaro pakartotiniai pabėgimai, todėl policija visada akcentuoja ne paskelbtų paieškų skaičių, o būtent faktinį vaikų, dėl kurių paskelbta paieška, skaičių. (…) Pakartotinius pabėgimus dažniausiai vykdo 15–17 metų vaikai, kurie gyvena globos įstaigose“, – spaudos konferencijoje pirmadienį kalbėjo Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotoja Oksana Plesko.
Seimo Pirmininko pavaduotojos Orintos Leiputės teigimu, dingusių vaikų atvejų gali būti ir daugiau nei registruojama oficialiai.
„2 tūkst. yra atvejai, kuriuos mes tik žinome, o jų yra dar daugiau. Bet kokiu atveju, tie pabėgimai yra ženklas, kad vaikas yra nesaugus ir jo socializacijos procesas, jo psichosocialinė sveikata yra sutrikusi“, – teigė O. Leiputė.
Kiekvienas vaiko dingimas kelia didelę grėsmę, net jeigu jaunuolis po kiek laiko grįžta pats.
Pasak Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorės Arūnės Bernatonytės, nemažai spragų yra teisinėje sistemoje, joje vis dar nėra apibrėžtų kategorijų, kurios nurodytų tikslias vaiko dingimo aplinkybes.
Ji pažymėjo, jog pakartotiniai pabėgimai, net jei vaikai ir po kiek laiko grįžta, reikalauja kompleksinių sprendimų.
„Kiekvienas vaiko dingimas kelia didelę grėsmę, net jeigu jaunuolis po kiek laiko grįžta pats, kaip liudija statistika. Atsidūrę gatvėje, vaikai tampa itin pažeidžiami, gali tapti įvairių nusikaltimų, seksualinio išnaudojimo, prekybos žmonėmis aukomis, o ir pats besikartojantis bėgimo iš namų faktas jau rodo atotrūkį nuo bendraamžių, švietimo sistemos“, – kalbėjo A. Bernatonytė.
„Kiekvienas pabėgimas, kad ir pakartotinis, ar tai dešimtas, ar dvidešimtas, jis yra labai svarbus, nes vieną dieną vaikas gali tiesiog negrįžti“, – pabrėžė ji.
Naujausi komentarai